Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Luką apmąstymai (I t.)
10,10  Į krepšelį

Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Luką apmąstymai (I t.)

10,10 

Tai yra antroji iš septynių „Evangelijos apmąstymų“ serijos knygų.

Turime

Nemokamas pristatymas per Omniva paštomatus užsakymams virš 60 eur.

  • 100% pinigų grąžinimo garantija
  • Atsakome į klausimus 24/7
Garantuojame saugų apsipirkimą

Aprašymas

Aiškūs ir taiklūs Railio žodžiai yra didžiulis postūmis skaityti pačią Bibliją.
Jei geriausias būdas suprasti krikščionišką tikėjimą yra skaityti evangelijas, tuomet kitos knygos pagal svarbą turi būti tos, kurios padeda suprasti evangelijas.
Stebėdamas šį poreikį savo parapijoje Džonas Čarlzas Railis paruošė Evangelijų apmąstymus, kurie paplito po visą pasaulį ir daugiau kaip šimtmetį nepraranda populiarumo bei naudingumo.
Nors pagrindinis autoriaus tikslas – padėti skaitytojui pažinti Kristų, jis taip pat turi ir dar vieną tikslą. Jis rašo taip, kad šiuos Evangelijos pagal Luką komentarus būtų galima skaityti balsu žmonių grupei. Skirtingai nuo daugelio kitų autorių, jo mintys vienodai gerai suprantamos ir skaitant, ir klausantis. Evangelijų komentarų išleista daug ir kur kas išsamesnių, tačiau jokie kiti taip neprikausto dėmesio, kai yra skaitomi balsu šeimos rate, kaimynų susibūrime ar per radiją, kaip parašytieji Dž. Č. Railio.

Ištrauka
Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 36–40 eilutės

36 Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, 37 o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. 38 Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo. 39 Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40 Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo.
Šios eilutės supažindina mus su Dievo tarnaite, kurios vardas niekur kitur Naujajame Testamente nepaminėtas. Onos, kaip ir Simeono, istorija, susijusi tik su Evangelija pagal Luką. Dievo išmintis iš anksto numatė, kad moteris, kaip ir vyras, paliudytų faktą, jog gimė Mesijas. Dviejų liudytojų burnomis buvo patvirtinta, kad išsipildė Malachijo pranašystė, ir į šventyklą netikėtai atėjo sandoros pasiuntinys (Mal 3, 1).
Čia atkreipkime dėmesį į dar prieš Kristaus Evangelijos įtvirtinimą pasireiškusį šventą moters charakterį. Apie Oną parašyti faktai negausūs ir paprasti, bet turintys daug pamokymų.
Onos charakteris buvo nepriekaištingas. Po tik septynerius metus trukusio vedybinio gyvenimo ji vienui viena našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ją lydėję išbandymai, vienišumas ir pagundymai greičiausiai buvo labai dideli. Bet Ona iš malonės juos visus nugalėjo. Ji atitiko Pauliaus pateiktą „tikros našlės“ apibūdinimą (1 Tim 4, 5).
Ona mylėjo Dievo namus. „Ji nesitraukdavo nuo šventyklos.“ Ona laikė ją ypatinga Dievo buvimo vieta, kurios link kiekvienas pamaldus svetimoje šalyje esantis žydas, kaip Danielius, su meile nukreipdavo savo maldas. „Arčiau prie Dievo, arčiau prie Dievo“, – toks buvo jos širdies troškimas. Ji jautė, kad niekada nebuvo taip arti Dievo, kaip už sienų, už kurių buvo sandoros skrynia, aukuras ir šventų švenčiausioji. Ona galėjo susitapatinti su Dovydo žodžiais: „Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų“ (Ps 84, 2).
Ona didžiai savęs išsižadanti moteris. Ji „per dienas ir naktis pasninkais tarnaudavo Dievui.“ Nuolat kryžiuodavo savo kūną ir savanorišku susilai­kymu laikydavo jį klusnų. Ji buvo visiškai įsitikinusi, kad tai naudinga jos sielai, todėl tai tęsė ir nesigailėjo dėl skausmų.
Ona labai maldinga moteris. Ji „tarnaudavo Dievui per dienas ir naktis maldomis.“ Nuolat bendravo su Juo kaip su savo geriausiu Draugu, kalbėdavo apie tai, kas susiję su jos pačios ramybe. Niekada nepavargdavo maldauti Jo kitų naudai, o labiausiai – dėl Mesijo pažado išsipildymo.
Ona bendravo su kitais šventaisiais. Vos pamačiusi Jėzų ji „kalbėjo apie Jį“ kitiems pažįstamiems Jeruzalėje, ir su kuriais ji, be abejo, palaikė draugiškus santykius. Ją ir visus, kurie džiaugėsi ta pačia viltimi, siejo tvirtas ryšys. Jie buvo to paties šeimininko tarnai ir keliavo į tuos pačius namus.
Prieš palikdama šį pasaulį Ona gavo gausų atlygį už stropumą tarnaujant Dievui. Jai buvo leista pamatyti Tą, kuris buvo taip seniai pažadėtas ir dėl kurio atėjimo ji dažnai meldėsi. Jos tikėjimas pagaliau buvo pakeistas regėjimu, o viltis – tikrumu. Šios šventos moters džiaugsmas iš tiesų turėjo būti „neišsakomas ir šlovingiausias“ (1 Pt 1, 8).
Būtų gerai visoms krikščionėms moterims apmąstyti Onos charakterį ir pasimokyti išminties. Laikai, be abejo, yra labai pasikeitę. Socialinės krikščionių pareigos skiriasi nuo žydų tikinčiųjų pareigų Jeruzalėje. Ne visoms krikščionėms yra Dievo skirta būti našlėmis. Tačiau Onos istorijoje vis vien yra daug dalykų, kuriais verta sekti. Skaitydami apie jos pastovumą, šventumą, maldingumą ir savęs išsižadėjimą, galime tik trokšti, kad daugelis krikščioniškos bažnyčios dukterų stengtųsi būti panašios į ją.
Antra, šiose eilutėse pastebėkime, kaip apibūdinami Jeruzalės šventieji, kai gimė Jėzus. Jie „laukė Jeruzalės atpirkimo“.
Tikėjimas yra visuotinis Dievo išrinktųjų bruožas. Čia aprašyti vyrai ir moterys, gyvenę nedorame mieste tikėjimu, o ne regėjimu. Jų nenunešė vyravęs pasaulietiškumo, formalumo ir savęs pateisinimo tvanas. Jie nebuvo užsikrėtę kūniškomis viltimis dėl tik pasaulietiško Mesijo, kuriuo žavėjosi dauguma žydų. Jie gyveno protėvių ir pranašų tikėjimu, kad ateinantis Atpirkėjas suteiks šventumą ir teisingumą, ir kad Jo pagrindinė pergalė bus prieš nuodėmę ir velnią. Kantriai laukė tokio Atpirkėjo. Nuoširdžiai troško tokios pergalės.
Išmokime pamoką iš šių dievobaimingų žmonių. Jei jie patirdami tiek mažai pagalbos ir tiek daug nusivylimų gyveno tikėjimo kupiną gyvenimą, tai kaip labiau mes, turintys užbaigtą Bibliją ir visą Evangeliją, privalėtume taip gyventi. Kaip ir jie stenkimės gyventi tikėjimu ir žvelgti į priekį. Kristus dar turi ateiti antrą kartą. Taip pat turi įvykti visiškas „šios žemės atpirkimas iš nuodėmės“, šėtono ir prakeikimo. Aiškiai skelbkime savo gyvenimu ir elgesiu, kad laukiame ir trokštame šio atėjimo. Galime būti tikri, kad netgi dabar kilniausia krikščionims „laukti atpirkimo“ ir trokšti Viešpaties pasi­rodymo (Rom 8, 23; 2 Tim 4, 8).
Galiausiai šiose eilutėse aiškiai įrodoma, kad Viešpats Jėzus buvo ir tikras žmogus, ir tikras Dievas. Marijai ir Juozapui grįžus į savo miestą Nazaretą, „vaikelis augo, stiprėjo dvasia“.
Be abejo, Viešpaties Jėzaus Asmenyje yra daug gilios paslapties. Kaip tas pats Asmuo galėjo būti vienu metu ir tobulas Dievas, ir tobulas žmogus? Tai dalykas, viršijantis mūsų supratimą. Mes negalime paaiškinti, kaip ir kiek per savo ankstyvą gyvenimą Jis naudojosi dievišku pažinimu, kurį, be abejo, turėjo. Tai daugiau, nei mes galime suprasti.
Tačiau kai kas visiškai aišku, todėl gerai padarysime, jei tvirtai to lai­kysimės. Mūsų Viešpats prisiėmė viską, kas priklauso žmogaus prigimčiai, išskyrus nuodėmę. Jis gimė kaip kūdikis. Augo kaip žmogus ir iš kūdikio tapo paaugliu. Kaip žmogus Jis kasmet augo kūno stiprybe ir proto jėga, iš paauglio tapdamas suaugusiu. Jis tikrai buvo žmonių dalininkas, nes patyrė pradinį menkumą, po to augimą bei pastovų brendimą. Bet Jis turėjo visiškai nenuodėmingą žmogaus kūną. Tai žinodami turime būti visiškai patenkinti. Nėra reikalo ko nors ieškoti už suvokimo ribų. Labai svarbu tai aiškiai suvokti. Tokio žinojimo stoka nuvedė į daug baisių erezijų.
Iš šios tiesos gerai matoma viena paguodžianti praktinė pamoka, kuri niekada neturėtų būti pražiūrėta. Mūsų Viešpats yra pajėgus užjausti žmogų kiekvienoje jo gyvenimo situacijoje, nuo lopšio iki kapo. Jis iš patirties žino vaiko, berniuko ir jauno vyro prigimtį bei temperamentą. Jis yra buvęs jų vietoje, užėmęs jų padėtį. Jėzus žino jų širdis. Niekada to nepamirškime kalbėdami su jaunimu apie jų sielas. Pasakykime jiems užtikrintai, kad danguje, Dievo dešinėje, yra Tas, kuris kaip tik tinka būti jų Draugu. Tas, kuris mirė ant kryžiaus, kartą Pats buvo berniukas ir jam ypač svarbūs vaikai, kaip ir suaugusieji.

PASTABOS

Lk 2, 36–40

36. ▶ [Pranašė.] Tai nepaprastas žodis, Naujajame Testamente pavartotas tik dar vieną kartą Apr 2, 20. Jei žodį aiškintume platesne prasme, atrodo, jis reikštų, jog pranašystės dvasia, kuri buvo sulaikyta beveik keturiems šimtams metų nuo Malachijo laikų, gimus Kristui buvo sugrąžinta Izraeliui. Bet kaip žodis „pranašas“ Naujajame Testamente nebūtinai reiškia sugebėjimą iš anksto numatyti įvyksiančius dalykus, panašią reikšmę gali turėti ir žodis „pranašė“.
[Iš Asero giminės.] Nuostabu, kai prisimename, jog Asero giminė buvo viena iš dešimties giminių, išvestų į nelaisvę ir niekada nesugrįžusių. Turime prieiti prie išvados, kad jų išsklaidytas likutis kažkaip susimaišė su Judo ir Benjamino gentimis ir su jais sugrįžo iš Babilono nelaisvės.
38. ▶ [Kalbėjo apie kūdikį visiems.] Verta pažymėti, kad šis mūsų Viešpaties pristatymas šventykloje, atrodo, buvo tiesioginis Mal 3, 1 pranašystės išsipildymas: „Viešpats ateis netikėtai į savo šventyklą“. Tai iš tikrųjų buvo staigus ir į akis nekrintantis atėjimas. Vieninteliai liudininkai, matyt, buvo senas vyras ir sena moteris; vieninteliai palydovai – neturtinga moteris ir neturtingas jos vyras. Viešpats pasirodė kaip mažas kūdikis ant rankų! Kaip mažai to tikėjomės! Kiek daug pranašysčių pildosi aplink mus šiuo metu! Iš tikrųjų Dievo keliai nėra mūsų keliai.
39. ▶ [Sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.] Čia mūsų Viešpaties istorijoje nutinka du svarbūs įvykiai. Lukas juos praleidžia nebūtinai dėl to, kad jų nežino, bet paprasčiausia todėl, jog nebuvo įkvėptas juos užrašyti. Tie įvykiai – tai išminčių iš Rytų apsilankymas ir bėgimas į Egiptą. Po pasirodymo šventykloje Juozapas ir Marija, atrodo, sugrįžo į Betliejų. Tačiau įmanoma, kad jie trumpam buvo nuvykę į Nazaretą. Jie greičiausiai sugrįžo į Betliejų jausdami pareigą, tarsi Mesijas turėtų gyventi toje vietoje, kurioje buvo išpranašauta, kad Jis gims. Betliejuje juos aplankė išminčiai iš Rytų. Po to, būdami aprūpinti jų dovanomis kelionės reikmėms, jie pabėgo į Egiptą, kad išvengtų Erodo pykčio. Erodui mirus, iš Egipto sugrįžo į Nazaretą.
Be abejo, šiuo gana sudėtingu klausimu išsakyta kitų nuomonių. Vienas anksčiau išdėstytas požiūris, atrodo, kol kas logiškiausias ir susiduria su mažiausiai sunkumų.
Jei Juozapas ir Marija būtų pasilikę Betliejuje iki išminčių apsilankymo, o po jų apsilankymo vyktų į Jeruzalę, tai savanoriškai veltųsi į pavojų vykdami ten, kur buvo Erodas.
Jei pasirodymas šventykloje nebūtų iki išminčių apsilankymo ir jų dovanų priėmimo, tai Marija aukotų ne tik pora purplelių.

Papildoma informacija

Svoris600 g
Išmatavimai14.8 × 21 cm
Vertėjai

Kastytis Mickus, Julius Jonušas

Leidykla

Išleidimo metai

Puslapių skaičius

Viršelis

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Luką apmąstymai (I t.)”

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *