Andrius Navickas. Kelio bendrija

Autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.
Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga.

Svoris 500 g
Išmatavimai 21 x 16 cm
Leidykla

Bernardinai.lt

Išleidimo metai

2013

Puslapių skaičius

336

Viršelis

Lankstus

6,60 €

Liko tik 2

Produkto kodas: 02-212 Kategorijos: , ,

Produkto aprašymas

Autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.
Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga.

Knyga, kurią laikote rankose, atkakli pastanga kelti klausimą: ką reiškia būti ne tik Kristaus gerbėju, bet ir Jo sekėju? Tai, kad šiandien garsiai skamba varpai, skelbiantys, jog krikščionybė vis menkiau keičia pasaulį ir yra išstumiama į paribius, pirmiausia susiję ne su islamo įsiveržimu į geografinį arealą, kuriame daugelį šimtmečių vyravo krikščionybė, ne su karingojo ateizmo išplitimu, bet su tuo, kad žmonės, įvardijantys save krikščionimis, tapo drungni, krikščioniška tapatybė išskydo.

Nors vis dažniau girdime apie persekiojamus Artimųjų ar Vidurio Rytų krikščionis, kuriems paprastai viešas tikėjimo išpažinimas reiškia sankcijas ar net kankinystę, tačiau dar kartą galime įsitikinti, jog krikščioniškoji tapatybė silpnėja ne ten, kur praliejamas krikščionių kraujas, bet ten, kur vadintis krikščionimi patogu, nes tai tereiškia tapatinimąsi su statistine dauguma bei galimybe iškilmingomis ceremonijomis papuošti svarbius gyvenimo įvykius. Nuo pat krikščionybės atsiradimo kankinių kraujas ir drąsus liudijimas, o ne valstybės „stogas“ yra krikščionybės vaisingumo prielaida.

Ši knyga – tai kvietimas į tikėjimo kelionę, priminimas, kad į Dievo tautą įsijungiame imdami mums skirtą kryžių ir eidami su Išganytoju, o ne išmokdami burtažodžių, praktikuodami ritualus, kurie esą gali Dievą padaryti „saviškį“.

Prieš du tūkstančius metų, kreipdamasis į Korinto bendruomenę, apaštalas Paulius rašė, jog vieni reikalauja stebuklo, kiti tikisi instrukcijų, leidžiančių įgyti didesnės galios, o mes, krikščionys, skelbiame Kristų, nukryžiuotąjį, kuris vienus piktina, o kitiems atrodo kvailystė.

Ar provokuojanti žinia apie Dievą, nužengusį į mūsų silpnybių tirštumą ir pašventinusį silpnumą ant aukštai virš galvų iškelto kryžiaus, vis dar yra vėtra, įsiveržianti į mūsų gyvenimus? Ar veikiau mes per du tūkstančius metų tapome tokie protingi, užsiauginome įspūdingus intelekto ir nuopelnų raumenis, jog šiandien į gyvenimą žengiame ne per Kryžių, bet per teisingą žinojimą ir savo nuopelnus?

Apaštalas Paulius tvirtino, jog krikščionį galime pažinti ne iš garsaus Viešpaties vardo kartojimo, net ne iš teisingų kalbų, bet iš gyvenimo kvapo. Žmogaus, kuris sutiko Gyvąjį Dievą, gyvenimas pradeda skleisti meilės kvapą. Nesvarbu, ar šis žmogus yra vergas, muitininkas, varguolis, pirklys, kariūnas, kalinys ar valdovas. Nesvarbu, kokia jo tautybė, politinės pažiūros, meninis skonis – svarbiausia yra tas kvapas, kuris patraukia kitų dėmesį, tampa iššūkiu ir kartu viltimi nuodėmės pelėsiais apaugusiame pasaulyje.

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “Andrius Navickas. Kelio bendrija”