Kadangi tradicinis požiūris į šeimą vis labiau puolamas, vyro ir žmonos santykiai susiduria su daugiau
iššūkių nei bet kada anksčiau. Net kai kurie krikščionys galvoja, kad sėkmingai santuokai reikia daugiau
darbo nei ji verta. Bet taip neturėtų būti. Santuoka, tokia, kokią Dievas ją sukūrė, teikia džiaugsmo ir
suteikia mūsų gyvenimui naują prasmę. Šių induktyvių studijų metu nagrinėsite Dievo planą santuokai,
pasitenkinimo ir pilnaverčio santykio šaltinį.

„Žodis yra gyvas”, – teigia Dalia Morozovaitė, aktorė, kūrėja, mama. „Norėdama persikūnyti į kuriamą personažą, turiu suprasti ir pažinti žmogų. Priimti ir pamilti jį. Tačiau norint pažinti kitą, pirmiausia reikia pažinti save. Ieškojau saviraiškos formos, kurioje susilietų psichologija, sielovada, literatūra ir teatras. Norėjosi dovanoti žmonėms tai, ko pati ilgai ieškojau – nusiraminimą, širdies paguodą, poilsį sielai. Susitelkiau į sąvoką meno terapija, o tada jau pati širdis padiktavo formą – poezija.”

Dalia Morozovaitė yra įsitikinusi, kad žodis turi galią. Parinktas su meile ir tinkamai pasakytas, jis ir glosto, ir gaivina, ir guodžia, ir gydo. „Žodis skverbiasi iki sielos gelmių ir myluoja sužeistą širdį. Tai tarsi malda ir dėkojimas. Tai dalijimasis tuo, ką turiu geriausia”, – teigia autorė.

„Lytėjimas” – pirmoji Dalios Morozovaitės knyga. Ji tiks skaityti nesumeluoto gyvenimo besiilginčiam žmogui, kuris tiki meile, paprastumu, nuoširdumu ir bendryste.

Knygoje pristatomas šv. Ignaco Lojolos mokymas apie įžvalgą, užrašytą Dvasinėse pratybose. Pirmoje dalyje aptariamas pasirengimas Dievo valios įžvalgai: paaiškinama, kodėl svarbu vykdyti Dievo valią, aptariamas širdies nusiteikimas, labiausiai padedantis ją įžvelgti, taip pat dvasiniai įrankiai šiam nusiteikimui pasiekti. Antroje dalyje nagrinėjama pati įžvalga: trys skirtingi būdai, kuriais Dievas atsako į mūsų klausimą. Trečioje dalyje aptariami įžvalgos vaisiai: jos teikiamas dvasinis augimas ir gyvenimo Dievo valioje džiaugsmas.

„Pradedu šią knygą artindamasis prie Dievo valios įžvalgos su didžiule pagarba įstabiai kūrybiškam slėpiniui – Dievo veikimui žmonių širdyse. Taip pat su dėkingumu šv. Ignaco Lojolos mokymui – nuostabia Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai, dovana, kuri rodo kelią visiems, siekiantiems įžvalgos“, – rašo autorius.

Timothy M. Gallagheris OMV – kunigas, rekolekcijų vadovas, knygų autorius, šv. Ignaco Lojolos tyrinėtojas, rengiantis paskaitų ciklus visame pasaulyje.

Lina Vėželienė – psichologė-psichoterapeutė, pedagogė, knygų „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ ir „Žuvis medyje“, tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ ir daugybės psichologinių straipsnių autorė. Konsultuoja individualiai, vadovauja psichoterapinėms, profesinio augimo ir šokio terapijos grupėms. Gyvena ir dirba Vilniuje.

„Ištikus vidurio amžiaus paauglystei ir pasibaigus įprastų gyvenimo tikslų sąrašui: baigti mokslus, susirasti darbą, sukurti šeimą ir užauginti vaikus, supratau, kad atėjo laikas improvizuoti. Kilusias idėjas, ką dar būtų galima nuveikti, kai jau viskas, regis, nuveikta, pirmiau patikrinau praktiškai, o paskui tarsi stiklo karoliukus suvėriau į ilgą vėrinį. Rasite čia visko: nostalgijos, vilties, asmeniškumų ir psichologijos mokslo tyrimų. Rašau ir apie pomidorų auginimą, ir net apie fariziejus. Vėrinys išėjo spalvotas, kaip ir pats gyvenimas. Mane pačią įkvepiantis ir padrąsinantis nesustoti augti, mylėti ir kurti.
Dalinuosi juo su knygos skaitytojais. Moterimis ir vyrais, vidurio amžiaus paaugliais ar besirengiančiais jais tapti. Tikiu, kad kiekvienas iš jūsų susiversite kažką savito ir orginalaus, nes mes, vidurio amžiaus paaugliai, esame neįtikėtinai drąsūs ir kūrybingi.
Supratau tai šią knygą berašydama…“
Lina Vėželienė

Galbūt esi pasimetęs, sutrikęs, išgyveni sielos naktį, jauti ir net matai, jog tavo tikėjimas silpnas? Klausykis Kristaus Žodžio! Imk į rankas Bibliją – Šventąjį Raštą – ir išgirsi tau kalbant Kristų! Suprasi, kuriuo keliu eiti, ką daryti, ką keisti, ko imtis ir ko atsisakyti, kad gyvenimo naktis virstų diena. Svarbiausia, keisis tavo mąstymas! Dažniausiai mūsų keblumai, negerovės, ligos ir sveikata yra mūsų mintyse. Klausydamas Jėzaus, kaip Nikodemas suvoksi Dievo valią savo gyvenimui. Net neįsivaizduoji, kokią galią turi Kristaus Žodis! Juk skaitomas ar girdimas ‘Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis.’ (Laiškas hebrajams 4, 12) Ir tai Jis daro, atrodo, nepastebimai, tačiau nuosekliai ir veiksmingai. Ir ims aušti aušra širdy. Ir tikėjimas sustiprės. Ir daug kas pasikeis

Šis „Katalikų pasaulio leidinių“ leidžiamas mano knygos vertimas
(kiek pajėgiu spręsti, parengtas itin kruopščiai!) leidžia man grįžti į mieląją Lietuvą, kur du kartus, 1999 ir 2010 metais, Kaune
ir Vilniuje turėjau laimės pamokslauti dvasininkams ir visiems
žmonėms.
Dievo žodis kur kas labiau priklauso tiems, kurie jį išgirsta, nei
tiems, kurie jį skelbia. Todėl, mielas skaitytojau ar miela skaitytoja, dabar ši knyga yra labiau tavo, nei ją parašiusiojo.
Meldžiu Šventąją Dvasią, kad šiuose puslapiuose išbertos sėklos
sudygtų ir duotų derlių, sėjėjui apie tai nė nežinant, – kaip ta sėkla, apie kurią savo palyginime kalba Jėzus (Mk 4, 26–29).
Raniero Cantalamessa

T. Gregory’io. Clevelando knyga prabudina žmoguje snaudžiančią meilės sėklą, žadina jo gebėjimą priimti Dievo ir kitų žmonių meilę, ją savyje auginti, į ją atsiliepti ir tapti, anot šv. Ignaco, „žmogumi kitiems“ – džiugiu, dosniu, emociškai brandžiu. Ši knyga – palydovė saviugdos kelionėje tiek pavieniui, tiek grupėje, tiek pratybose padieniui, tiek rekolekcijų namuose. Kompasas, padėsiantis nepaklysti, jei keliaujate be vadovo – Pratybų struktūra, klausimai apmąstymui ir diskusijai, Šventojo Rašto ištraukos kasdieninei maldai.

Puiki knyga, padėsianti Lietuvos skaitytojui grumtis su mūsų visuomenėje vis labiau pasireiškiančiu individualizmo, susvetimėjimo, nepasitikėjimo ir susiskaldymo virusu ir tapti laisvesniu, atsakingesniu ir labiau atjaučiančiu žmogumi. Mylimu ir mylinčiu. Juk būtų baisu, jei gyvenimo pabaigoje suvoktum: „Nieko nemylėjau ir mylimas nebuvau. Ar gyvenau?“

T.Gintaras Vitkus SJ, Rygos šv. Petro Faberio jėzuitų namai

Marupės „Ave Maria“ parapijos klebonas

Ši knyga – lyg gidas dvasinėje kelionėje, leidžiantis iš abstraktaus santykio – Dievas ir žmonės – įžengti į asmeniškesnį, glaudesnį santykį – Dievas ir žmogus, Jėzus ir aš. Kiekvieną skyrių lydintys klausimai diskusijai ir maldos pratimai tą ryšį stiprina. Giesmių giesmės ir ignaciškojo dvasingumo sąsajas geriau suprasti padeda vykusiai parinkti pasakojimai iš žymių asmenybių ir visai paprastų žmonių gyvenimo.

Prabundanti meilė būtų itin naudinga sutuoktinių savaitgalio susitikimams, pasirengimo santuokai kursuose. Glaudybė tarp žmogaus ir Dievo persmelkia ir atgaivina ir tarpasmeninius santykius šeimoje. Tam reikia tik valandėlės tylos, apmąstymo ir pasidalijimo.

T. Algirdas Paliokas SJ

Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios vicerektorius

Aprašymas
Pažiūrėk, už lango krinta baltos lengvutės snaigės. Jos tyliai leidžiasi ir padengia žemę baltu
apklotu. Pažiūrėk, jau ir mūsų žurnalo numeris pasipuošė snaigėmis ir prisipildė įvairiomis
emocijomis ir jausmais.

Š – šmaikštumas. Pasaka apie dramblį, pelytę ir šmaikštumo sausainį.
T – taikingumas. „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.
(Romiečiams 12, 18).
U – uolumas, kurį reikia ugdyti kiekvieną dieną.
V – vienišumas. Straipsnis tėveliams apie vaikus, kai jie jaučiasi vieniši.
Ž – noriu žinoti. Ieškok atsakymų į tau rūpimus klausimus.

Taip pat rasite dainelių natas, užduotėlių, receptą, nuotaikų balionų rankdarbį.
Žurnalo priede – muzikinėje kompaktinėje plokštelėje „Kalėdos mieste” skamba dainos, pasakos
ir dainų garso takeliai.
Pagauk daug daug snaigių ant savo skruostukų ir džiaukis kiekviena diena!

Mūsų savivokai labai didelę įtaką turi tėvai, todėl mūsų nuomonė apie juos neišvengiamai formuoja ir nuomonę apie save pačius. Jei nemylime savo tėvų, veikiausiai daugiau ar mažiau nemylime ir savęs. Tad jei žinome, kad reikia atleisti savo tėvams – o tai būtina suaugusiesiems, kilusiems iš disfunkcinių šeimų, –turime žinoti, kad reikia atleisti ir sau. Atleidimas mums reikalingas, nes jis mus išlaisvina.

– Žalia nosis? Kaip kvaila, – pagalvojo Punčinelas. Dėl to jis netaps greitesnis, stipresnis ar gudresnis. Tik žalesnis. Ir atrodys kaip visi kiti medinukai. Kam ją dažyti, jei Elis tyčia sukūrė juos skirtingus? Bet kurį laiką nesilankius pas Elį, dažyti nosį ėmė atrodyti ne tokia jau kvaila mintis. Visai kaip Punčinelas, mes norime pritapti, būti pripažintiems aplinkinių. Kartais tai reiškia atrodyti ir elgtis kaip kiti arba rizikuoti būti atstumtiems. Ar išmoks Punčinelas būti savimi?