Apstybė – ne tai, kas reklamuojama kaip geras gyvenimas, gerovė, įsigyta už paskolas; apstybė slypi sujauktame gyvenime, skausme, tarp sužeistų žmonių, prisiartinus prie sudužusios Kristaus širdies.
„Rašau apie apstų, besiveržiantį per kraštus gyvenimą, slypintį netikėčiausiose vietose. Apie ryžtą leistis į kelionę tikrai prasmingo gyvenimo link. Apstybė – ne tai, kas reklamuojama kaip geras gyvenimas, gerovė, įsigyta už paskolas; apstybė slypi sujauktame gyvenime, skausme, tarp sužeistų žmonių, prisiartinus prie sudužusios Kristaus širdies. Gausa slypi laužomoje ir dalijamoje duonoje, skilusioje sėkloje, iš kurios kalasi daigas, sprogstančiose žvaigždėse, kurios paskui ryškiai sušvinta… visose mūsų sudaužytų širdžių šukėse. Gausa nėra turėjimas tiek kiek nori – gausa yra turėjimas tiek, kiek nori Dievo.“ – Ann Voskamp

Mes ieškome Dievo ir Jo artumo, tačiau mūsų klaidingi įsivaizdavimai apie maldą neleidžia priartėti ir išgyventi Dievo apvaizdos gyvai. Manome, kad, ateidami į Dievo akivaizdą, turime tapti „dvasiški“, melstis „teisingai“ arba sukaupti dėmesį į dvasines tiesas ar Biblijos vaizdinius, bent jau labai pasistengti.

Mūsų maldos pilnos žodžių, kurie dažnai tėra vien šablonai, nenuoširdūs išpažinimai. Po tokių maldų jaučiamės dar labiau pavargę, atlikę ritualą, bet mylinčio Dievo nesutikę.

Šioje knygoje atrasite visai kitokį meldimosi būdą, kurį praktikavo dar bažnyčios tėvai pirmaisiais krikščionybės amžiais ir kurį iš naujo atranda kiekviena nauja tikinčiųjų karta. Tai TYLOS MALDA, kai nutylame ir ilsimės Viešpaties akivaizdoje. Kai paleidžiame savo įsivaizdavimus ir tiesiog būname, liaujamės veikę.

Tylos maldoje mokomės tiesiog nurimti ir klausytis Jo ir savęs, nes Jis geriau už mus žino, kas paslėpta mūsų širdyse. Jis užjaučia mus, kai patys esame linkę save pasmerkti. Jei leisime su Juo laiką tyloje, Jis atidengs savo paveikslą mumyse, pagal kurį buvome sukurti.

Dauguma žmonių, pasiekę gyvenimo vidurį, pajunta vidinį nerimą: ar gyvenime nieko naujo nebebus, ar einu teisinga kryptimi? Vieni iš mūsų perkame motociklą, kiti nusprendžiame skirtis, treti keičiame
profesiją, dar kiti atsakymų ieškome keliaudami.

Ar gali būti, kad gyvenimo vidurys yra mums visiems duota dvasinė užduotis? Kaip spręsti šią lygtį nepridarant kvailysčių, bet ir neužgniaužiant vidinio nusivylimo?

Benediktinų vienuolis Anselmas Grünas, daugelio knygų autorius bei sielovadininkas, gyvenimo vidurį suvokia kaip iššūkį dvasiškai užaugti. Jis remiasi dviem autoriais: viduramžių vokiečių mistiku Johanu Tauleriu (1300–1361), kuris viduramžio krizę apibūdina kaip dvasinio augimo galimybę, bei G. C. Jungu, kuris šį laikotarpį aiškina psichologiniu požiūriu. Abu skirtingi mąstymo būdai šioje knygoje užmezga vaisingą dialogą.

Nėra rizikingesnio užmojo kaip „tapimo vyru“ reikalas, pilnas pavojų, klastočių ir nesėkmių. Tai Didysis Išbandymas vykstantis kiekvieno vyro gyvenime, ir kiekvienas vyras, jaunas ir senas, yra šios kelionės dalyvis, nors tik nedaugelis sėkmingai pasiekia tikslą. Mūsų pavojinga kelionė tapo dar sunkesnė, nes gyvename metu, kuriame maža krypties. Metu, kai maža tėvų, galinčių parodyti kelią.

Mums, vyrams, desperatiškai reikia ne daugiau taisyklių, ne dar vieno principų sąrašo, ne formulių, bet patikimo tako, išminto šimtmečiais anksčiau už mus gyvenusių vyrų.
Ši knyga – tai ne klinikinės psichologijos vadovėlis, bet žemėlapis. Jame aprašomi vyro kelionės etapai nuo vaikystės iki senyvo amžiaus. Aš žaviuosi žemėlapiais. Žemėlapis parodo jums krašto veidą, tačiau palieka patiems spręsti, kaip įveiksite atstumą. Žemėlapis yra vedlys, bet ne formulė. Jis suteikia laisvę. Jis rodo kaip pasiekti kelionės tikslą. Jis skirtas keliautojui, ieškančiam kelio. Norintiems leistis vyrų taku jis bus labai naudingas. Tenorintys jį tik išanalizuoti be abejo ras priežasčių likti namie.
Ši knyga taip pat yra pranešimas iš kovos lauko. Tai vyro, ieškančio gilesnio išgydymo, atstatymo ir brandos, ir tėvo, besistengiančio kaip galima geriau perduoti tai savo sūnums, asmeninė vidinė patirtis vyriškos kelionės metu. Todėl knygoje šios dvi linijos persipina – visų pirma ji kalba vyrams apie jų kelionę, bet taip pat ji kalba tėvams, auginantiems berniukus, ir asmenims, dirbantiems su vyrais.
Žodis mamoms – ši knyga bus labai naudinga auginančioms berniukus ir besimokančioms mylėti suaugusius sūnus (ir jų tėvus). Tikras palengvėjimas yra suvokti, kad negali būti viskuo savo sūnui, ypač tuo, ko jam reikia labiausiai. Jam reikia tėvo ar jį atstojančio vyro. Tu tai jau žinai, ir šiuose puslapiuose rasi viltį, kad juos galima rasti. Tau pačiai skirta būti moterimi, ir jo motina. Gali ieškoti būdų kaip suteikti savo sūnui šioje knygoje aprašomas patirtis vyrų bendrijoje, ar tai būtų bažnyčios jaunimo grupė, skautų būrys ar vyras, galintis patenkinti jo poreikį.