„Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“ – tai pažintinė knyga apie Lietuvos istorijos fenomeną – knygnešystę, kurią UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla. Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864 m. – 1904 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Knygnešiai lietuviškas knygas nelegaliai gabeno iš Rytų Prūsijos ir platino po visą Lietuvą. Per 40 spaudos draudimo metų Lietuvoje veikė 2000 knygnešių ir 5000 daraktorių – slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų. Buvo išleista ir išplatinta 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis, kurių bendras tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių. Caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 proc. tiražo, taigi dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.
Kaip veikė šaunieji mūsų knygnešiai? Kaip apgaudavo ir suklaidindavo persekiotojus: pasienio sargybinius, policininkus, šnipus? Kur slėpdavo nelegalią spaudą? Kokių nuotykių ir vargų patyrė? Kaip caro valdžia juos baudė už knygų kontrabandą? Kokia buvo lietuviška mokykla ir mokytojai spaudos draudimo laikais? Kokia knygnešių darbo ir vargų prasmė? Kodėl juos gerbiame ir minime šiandien?
Knyga nubraukia istorijos dulkes nuo knygnešystės – čia apstu knygnešių bei daraktorių autentiškų prisiminimų bei nuotraukų, jų giminaičių pasakojimų, istorikų įžvalgų, senovinio Lietuvos kaimo buities realijų. Iš užmaršties prikelti mažiau žinomi knygnešiai vyrai bei nemaža moterų. Paminėtos ir knygnešių šeimos, kuomet draudžiamą spaudą platino vyrai ir žmonos, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai. Autorė atskleidžia šių žmonių dvasinę stiprybę, drąsą, sumanumą, ištvermę ir pasiaukojimą ir įrodo, kad knygnešystė – ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė mūsų vertybė.
Knyga „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“ parašyta paveikiu, gyvu stiliumi. Skaitytojas pasijus tarsi laiko mašina persikėlęs į senovinį Lietuvos kaimą, kuomet žmonės važinėjo arkliais, dėvėjo naminio audimo drabužius, avėjo klumpėmis, pasišviesdavo žibalinėmis lempomis ar žvakėmis, bet nuveikė didžių ir prasmingų darbų.
Nuo lietuviškos spaudos atgavimo praėjo 120 metų, tačiau iki šiol nėra populiarios pažintinės knygos šia tema įvairiausiems skaitytojams, tad šis leidinys reikšmingai užpildo kultūrinį vakuumą. Knyga skirta visiems, kurie domisi lietuviškos knygos istorija, brangina gimtąją kalbą. Ji ypač pravers mokytojams, moksleiviams, bibliotekininkams, kultūros darbuotojams minint Knygnešio dieną bei Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Rašytoja prozininkė ir žurnalistė Virgina Šukytė (Virginija Genienė) yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, išleidusi aštuonias knygas vaikams, paaugliams bei suaugusiems. Apysaka pasaka „Karalaitis ir šunys“ pelnė Martyno Vainilaičio premiją, o trumpų istorijų bei šiurpių knyga „Laimės formulė“ buvo išrinkta į geriausių 2014 m. knygų paaugliams penketuką.
Autorė seniai domisi knygnešyste, yra paskelbusi nemaža straipsnių šia tema periodinėje spaudoje. Leidykla ŠVIESA V. Šukytės straipsnio ištrauką „Fenomenalioji mūsų knygnešystė“ įtraukė į 2024 m. vadovėlį „Lietuvių kalba. Vadovėlis 6 klasei, 1 dalis“, (serija Horizontai).

Januszas Korczakas (Janušas Korčakas) bene didžiausias lenkų pedagogas, gydytojas pediatras, rašytojas.
Šiame leidinyje sudėtos dvi pedagogo knygos „Kaip mylėti vaiką“ (1908 m.) ir „Gyvenimo taisyklės“ (1929 m.). Pastaroji skirta ir mažiems, ir dideliems.
J. Korczako pedagogika remiasi meile vaikams. Autorius mano, kad pedagogo darbo efektyvumą lemia ne tiek žinios, kiek meilė vaikams, asmeninės charakterio savybės ir psichikos procesų ypatumai.
Abi šios knygos turi neįkainojamos reikšmės auklėjant vaiką, nuo pirmųjų mažylio gyvenimo valandų iki jaunuolio, kuriančio savąją ateitį.
Perimdami gerąsias ir moraliąsias pedagogikos tradicijas, sukursime brandžią piliečių visuomenę.
Januszas Korczakas (tikrasis vardas Henryk Goldszmit), žydų kilmės lenkų pedagogas novatorius, gydytojas ir rašytojas, gimė 1878 ar 1879 m. liepos 22 d. Varšuvoje, inteligentų šeimoje. Jis taip pat buvo puikus publicistas, visuomenės veikėjas, Lenkijos kariuomenės karininkas. 1942 m. kartu su „Našlaičių namų“ auklėtiniais buvo išvežtas į Treblinkos mirties stovyklą. Jis atsisakė pasiūlytos laisvės ir iki paskutinės gyvenimo minutės liko su vaikais, kartu su jais žuvo dujų kameroje. J. Korczako veikla ir literatūrinė kūryba paliko ryškų pėdsaką Europos ir pasaulio pedagogikos istorijoje.
Žinomas pedagogas rašė: „Mylėk savo vaiką visokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendraudamas su juo, džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.“
Paskutinėmis gyvenimo dienomis didis kūrėjas savo „Dienoraštyje“ pasidalijo niūriomis, grėsmingomis nuojautomis: „Gyvenimas – iš tiesų liepsna: tai prigęsta, nors kuro iki valiai, staiga pašoka kibirkščių spiečiumi ir ryškiai tvyksteli, kai jau baigia degti. Ir užgęsta. Karšta rudeniška diena ir suvokimas, kad tai jau paskutinis, nepakartojamas vėsus liepos rytas.“