Knygos “Tėvystė: metafizinis dienoraštis” aprašymas
Žymaus literatūros teoretiko, filosofo, kultūrologo Michailo Epšteino, parašiusio daugiau nei 20 knygų bei 500 esė, dienoraštį “Tėvystė”, kuriame nagrinėjama tėvystės patirtis.

Gimimas – dovana ir gimdytojams, ir naujagimiui, bet – kokia ta dovana nelygiavertė! Mes dovanojame savo vaikui tik vieną, visai trumpą gyvenimą – vos kelias dešimtis metų. O jis dovanoja mums nesibaigiantį ir į visas puses nusidriekusį visų mūsų protėvių ir ateities kartų gyvenimo medį. Taigi kas kam turėtų dėkoti? Ar visas gimdytojų triūsas, rūpinimasis, auklėjimas, pasiaukojimas dėl vaikų nėra tik labai mažas užmokestis už tai, kas įgyjama – amžiną giminės gyvenimo tąsą? Juk gimdydami vaiką mes kartu pasmerkiame jį mirčiai, o jis dovanoja mums nemirtingumą.
Michailas Epšteinas

Skaitydamas šią knygą, pajunti savyje tą “tėvą”, kuris yra bendras visiems pasaulio tėvams, kuris mane vienija su jais visais bendra patirtimi, bendru buvimu. tapti tėvu – tai viena iš tų gyvenimo patirčių, kuriai įvykus, nėra kelio atgal. Kad ir kas nutiktų mano vaikui, kad ir kas nutiktų man, aš jau niekada nebebūsiu ne-tėvu.
Robertas Petronis

Tai jau trečioji filosofijos daktaro Andriaus Navicko knyga. Šįsyk kiek kitokia, tačiau ir vėl „plaukianti prieš srovę“.

Ar mes dar turime pagrindą mūsų visuomenę vadinti laisva? Ar patys esame ir norime būti laisvi piliečiai, kurie prisiima atsakomybę už bendrąjį gėrį? Knygoje šie klausimai svarstomi analizuojant „žmogaus teisių“, „demokratijos“, „tolerancijos“, „asmens orumo“, „sąžinės“ ir „teisingo karo“ sąvokas. Taip pat keliamas klausimas – ką šiandien reiškia kova už laisvę?

Kviečiame žvilgtelti į knygos turinį.

I. ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽADAS

A. Ar teisių gali būti per daug?

B. Prigimtinio įstatymo tradicija

C. Prigimtis ir teisės

D. Teisė ir morale

E. Katalikų Bažnyčia ir žmogaus teisės

II. DEMOKRATIJOS PARADOKSAI

A. Demokratijos pavidalai

B. Lygūs ir lygesni

C. Vartotojai ar piliečiai?

D. Katalikų Bažnyčia ir demokratija

III. TOLERANCIJA IR / AR KONTROLĖ

A. Tolerancijos metamorfozės

B. Pasaulietiška valstybė ir sekuliarizmo ideologija

C. „Pasidaryk pats“ visuomenė

D. Tolerancija ir naujakalbė

E. Katalikų Bažnyčia ir religijos laisvė

IV. VILTIES KONTŪRAI

A. Teisuoliškumas ir ortodoksija

B. Sąžinė ir tiesa

C. Asmens orumas: retorika ir praktika

D. Teisingas karas ir artimo meilė

VIETOJ IŠVADŲ

NUORODOS

Autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.
Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga.

Knyga, kurią laikote rankose, atkakli pastanga kelti klausimą: ką reiškia būti ne tik Kristaus gerbėju, bet ir Jo sekėju? Tai, kad šiandien garsiai skamba varpai, skelbiantys, jog krikščionybė vis menkiau keičia pasaulį ir yra išstumiama į paribius, pirmiausia susiję ne su islamo įsiveržimu į geografinį arealą, kuriame daugelį šimtmečių vyravo krikščionybė, ne su karingojo ateizmo išplitimu, bet su tuo, kad žmonės, įvardijantys save krikščionimis, tapo drungni, krikščioniška tapatybė išskydo.

Nors vis dažniau girdime apie persekiojamus Artimųjų ar Vidurio Rytų krikščionis, kuriems paprastai viešas tikėjimo išpažinimas reiškia sankcijas ar net kankinystę, tačiau dar kartą galime įsitikinti, jog krikščioniškoji tapatybė silpnėja ne ten, kur praliejamas krikščionių kraujas, bet ten, kur vadintis krikščionimi patogu, nes tai tereiškia tapatinimąsi su statistine dauguma bei galimybe iškilmingomis ceremonijomis papuošti svarbius gyvenimo įvykius. Nuo pat krikščionybės atsiradimo kankinių kraujas ir drąsus liudijimas, o ne valstybės „stogas“ yra krikščionybės vaisingumo prielaida.

Ši knyga – tai kvietimas į tikėjimo kelionę, priminimas, kad į Dievo tautą įsijungiame imdami mums skirtą kryžių ir eidami su Išganytoju, o ne išmokdami burtažodžių, praktikuodami ritualus, kurie esą gali Dievą padaryti „saviškį“.

Prieš du tūkstančius metų, kreipdamasis į Korinto bendruomenę, apaštalas Paulius rašė, jog vieni reikalauja stebuklo, kiti tikisi instrukcijų, leidžiančių įgyti didesnės galios, o mes, krikščionys, skelbiame Kristų, nukryžiuotąjį, kuris vienus piktina, o kitiems atrodo kvailystė.

Ar provokuojanti žinia apie Dievą, nužengusį į mūsų silpnybių tirštumą ir pašventinusį silpnumą ant aukštai virš galvų iškelto kryžiaus, vis dar yra vėtra, įsiveržianti į mūsų gyvenimus? Ar veikiau mes per du tūkstančius metų tapome tokie protingi, užsiauginome įspūdingus intelekto ir nuopelnų raumenis, jog šiandien į gyvenimą žengiame ne per Kryžių, bet per teisingą žinojimą ir savo nuopelnus?

Apaštalas Paulius tvirtino, jog krikščionį galime pažinti ne iš garsaus Viešpaties vardo kartojimo, net ne iš teisingų kalbų, bet iš gyvenimo kvapo. Žmogaus, kuris sutiko Gyvąjį Dievą, gyvenimas pradeda skleisti meilės kvapą. Nesvarbu, ar šis žmogus yra vergas, muitininkas, varguolis, pirklys, kariūnas, kalinys ar valdovas. Nesvarbu, kokia jo tautybė, politinės pažiūros, meninis skonis – svarbiausia yra tas kvapas, kuris patraukia kitų dėmesį, tampa iššūkiu ir kartu viltimi nuodėmės pelėsiais apaugusiame pasaulyje.