APRAŠYMAS:
Rašytoja Sonata Aleksandravičienė slapyvardžiu Leticija Baltė kuria istorijas įvairaus amžiaus skaitytojams. „Tiesiog atsitiko…“ – pirmoji Leticijos Baltės knyga paaugliams. Knygelėje aprašomos keturios istorijos iš jaunuolių gyvenimo. Autorė kalba apie vertybes, tikėjimą, gyvenimo iššūkius bei ragina pasitikėti Dievu, kuriam svarbus kiekvienas žmogus.
Knygelę iliustravo jaunoji menininkė Martyna Tamoševičiūtė.

Kartais gyvenime kažkas tiesiog atsitinka… Tu liūdi, pyksti, klausi – kodėl? Bet atmink: visada yra IŠEITIS!

Antras leidimas
Knygoje „Kasdieniai skaitiniai apie Dievą“ pastorius Gabrielius Lukošius dalinasi kasdieniu Kristaus pažinimu. Autorius kviečia skaitytojus į praturtinančią tikėjimo kelionę ir pažintį su Dievu bei Šventuoju Raštu. Pastorius gvildena egzistencinius klausimus kasdienių aktualijų kontekste, savo įžvalgomis nukreipdamas skaitytojus Kūrėjo ir dvasingumo link.

Knygoje Malone pagrįsta tėvystė dr. T. Kimmelis siūlo stereotipus laužančią idėją – sutelkus dėmesį sekti Dievo Tėvo, geriausio vaikų ir šeimos santykių specialisto, mums rodomu pavyzdžiu.

BIBLIJA. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas. K. Burbulio vertimas. Taisant aštuntojo leidimo (pirmasis išleistas 1996-aisiais) Biblijos teksto vertimą Senojo Testamento vertimas derintas su Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimu (King James Version), o Naujojo Testamento vertimas tikslintas remiantis graikiškais nuorašais, vadinamąja Textus Receptus rankraščių grupe. Taip pat vadovaujantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintu biblinių vardų sąrašu pataisyti asmenvardžiai ir vietovardžiai.

Legendomis virtę karaliaus Saliamono turtai bei išmintis ir šiandien kelia susidomėjimą daugeliui žmonių. Apie Dievo jam suteiktą išmintį bei šlovę patikimai liudija Šventasis Raštas.
Ir nors Saliamonas nėra vienintelis Patarlių knygos autorius, būtent su jo vardu, autoritetu ir istorija yra susijusi biblinė išminties tema. Tiek Saliamono pavyzdys, tiek pati Patarlių knyga kviečia ieškoti išminties. Išmintis čia prabyla „literatūriškai“ – kaip Dievo išminties personifikacija. Klausydami suasmeninto jos balso, išgirstame ir patį Asmenį – būtent Tą, kuriame ir slypi visi išminties bei pažinimo turtai.
Patarles vertė K. Burbulys. Iliustravo dailininkas B. Narbutas

„Biblijos pasakojimai apie Jėzų“ – tai istorija, persipynusi per visus Biblijos įvykius. Kad suprastume šią istoriją, turime pažinti visą Bibliją.
Jos centre – Kūdikis, nuo kurio viskas priklauso. Visos istorijos – apie Nojų, Mozę ir karalių Dovydą – šnabžda Jo vardą. Jėzus – tarsi pamesta dėlionės detalė, kurią suradus visos kitos sugula į gražų paveikslą.

Knyga „Biblijos pasakojimai apie Jėzų“ puikiai parašyta ir meistriškai iliustruota. Vaikai sužinos, kad Jėzus yra svarbiausias kalbant ne tik apie nuostabią Dievo išgelbėjimo istoriją, bet ir apie jų pačių gyvenimą.„Biblijos pasakojimai apie Jėzų“ – tai istorija, persipynusi per visus Biblijos įvykius. Kad suprastume šią istoriją, turime pažinti visą Bibliją.

Jos centre – Kūdikis, nuo kurio viskas priklauso. Visos istorijos – apie Nojų, Mozę ir karalių Dovydą – šnabžda Jo vardą. Jėzus – tarsi pamesta dėlionės detalė, kurią suradus visos kitos sugula į gražų paveikslą.

Knyga „Biblijos pasakojimai apie Jėzų“ puikiai parašyta ir meistriškai iliustruota. Vaikai sužinos, kad Jėzus yra svarbiausias kalbant ne tik apie nuostabią Dievo išgelbėjimo istoriją, bet ir apie jų pačių gyvenimą.

Sally Lloyd-Jones yra garsi knygų vaikams autorė, puikiai perteikianti biblines tiesas. Ji parašė tris vaikiškas Biblijas, kurios tapo bestseleriais. Viena iš jų – „Pirmoji kūdikio Biblija“ – pelnė Auksinio medaliono apdovanojimą. Mažiesiems skaitytojams ji yra parašiusi daug iliustruotų knygų, tarp jų – „Rankinių draugai“ ir „Laikas sakyti „Labanakt“. Sally yra kilusi iš Anglijos,
bet dabar gyvena Niujorke.

Jago – žymus knygų iliustratorius, pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą. Tarp jų – 2003 metų Macmillian „Highly Commended“ už vaikiškas iliustracijas vaikams, 2004 metų Jungtinės Karalystės Iliustratorių asociacijos Sidabro apdovanojimą ir Nacionalinės knygų asociacijos „Wow!“ apdovanojimą. Su žmona ir dukrele Jago gyvena Kornvalio mieste, Anglijoje.

Aiškinimo reikalingumas

Mums dažnai tenka išgirsti tokius pareiškimus: „Biblijos nereikia aiškinti, pakanka tiesiog ją skaityti ir elgtis taip, kaip joje parašyta.“ Įprastai toks pastebėjimas išreiškia eilinių tikinčiųjų nepasitenkinimą „profesionalais“ – Biblijos tyrinėtojais, ganytojais, mokytojais ar Sekmadieninių mokyklų mokytojais, kurie aiškindami Bibliją neva „atima“ ją iš paprastų žmonių. Tuo norima pasakyti, kad Biblija nėra neaiški knyga. „Galų gale juk kiekvienas, turintis nors kiek smegenų, gali ją skaityti ir suprasti. Daugelis pamokslininkų ir mokytojų taip giliai „kasa“, kad sudrumsčia tyrą Dievo žodžio vandenį. Tai, kas mums buvo aišku, kai patys skaitėme, pasidaro nebe taip aišku“, – teigia tokie tikintieji.

Šis nepasitenkinimas nėra nepagrįstas. Mes pritariame, kad krikščionys turi mokytis skaityti Dievo žodį, tikėti ir jam paklusti. Ir juo labiau nė kiek neabejojame, kad Biblija neturi būti neaiški knyga, jeigu ji deramai skaitoma ir studijuojama. Tiesą sakant, mes manome, kad didžiausia bėda yra ne ta, kad žmonės menkai Bibliją supranta, – daug jos ištraukų yra puikiausiai suprantamos. Pavyzdžiui, perskaičius raginimą „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų“ (Fil 2, 14), problemų kyla ne todėl, kad jį būtų sunku suprasti, bet dėl paklusimo šiam raginimui, t. y. dėl jo vykdymo.

Tiesa ir tai, kad pamokslininkai ar mokytojai dažnai linkę ieškodami teksto prasmės iškart kastis gilyn, kai tuo tarpu ji aiški ir pačiame paviršiuje. Leiskite jau dabar pabrėžti (tai kartosime ne kartą) – gero aiškinimo tikslas nėra unikalumas; nereikia stengtis aptikti kažko, ko niekas anksčiau nebuvo pastebėjęs.

Unikalumo siekiantis aiškinimas dažniausiai skatinamas išdidumo (noro pasirodyti protingesniu už visus kitus), neteisingai suprantamo dvasingumo (neva Biblija pilna giliai slypinčių tiesų, laukiančių, kol iki jų „prisikas“ ypatinga įžvalga apdovanotas dvasiškai jautrus asmuo) arba asmeninio suinteresuotumo (kai reikia pagrįsti savo teologinius nukrypimus, ypač aiškinant tuos tekstus, kurie tokių nukrypimų daryti neleidžia). Unikalūs aiškinimai paprastai būna klaidingi. Tuo nenorime pasakyti, kad teisingas Biblijos ištraukos aiškinimas negali pasirodyti unikalus kam nors, kas girdi jį pirmą kartą. Tiesiog pabrėžiame, kad unikalumas nėra mūsų užduoties tikslas.

Gero aiškinimo tikslas labai paprastas: atskleisti aiškią teksto prasmę – tą prasmę, kurią turėjo omenyje jo autorius. O svarbiausias „instrumentas“, kuris padeda tai padaryti, yra aiškus sveikas protas. Tekstas aiškinamas tinkamai, jeigu atskleidžiama „sveika“ jo prasmė. Teisingas aiškinimas protui suteikia palengvėjimą, tačiau gali nudiegti širdį arba pastūmėti kokia nors kryptimi.
Visgi, jeigu aiškinimo tikslas yra tik atrasti akivaizdžią teksto prasmę, kam tada apskritai reikia aiškinti Šventąjį Raštą? Kodėl nepakanka tiesiog skaityti? Nejaugi aiški prasmė nesuvokiama paprasčiausiai skaitant? Iš dalies taip ir yra. Tačiau, žvelgiant giliau, toks argumentas ir naivus, ir nepagrįstas dėl dviejų veiksnių: skaitytojo prigimties ir Šventojo Rašto prigimties.

Skaitytojas kaip teksto aiškintojas

Pirmoji priežastis, kodėl turime mokytis, kaip reikia aiškinti Šventąjį Raštą, yra ta, kad skaitytojas sykiu yra ir aiškintojas, nesvarbu, nori jis to ar ne. Dauguma mūsų mano, kad skaitydami mes suprantame, ką skaitome. Taip pat mes linkę manyti, kad mūsų supratimas atitinka Šventosios Dvasios ar Biblijos tekstų autorių ketinimus. Visgi skaitydami mes suteikiame tekstui tai, kas patys esame, – į tekstą žvelgiame per savo asmeninę ir kultūrinę patirtį, žodžių ir idėjų supratimą. Kartais tai, kuo „papildome“ tekstą, nejučia mus suklaidina arba paskatina tekste įžvelgti pašalines mintis.

Kai mūsų kultūros žmogus girdi žodį „kryžius“, krikščioniškojo meno ir simbolizmo šimtmečiai daugelį savaime verčia įsivaizduoti lotyniškąjį kryžių (†), nors mažai tikėtina, kad Jėzaus kryžius buvo toks – greičiausiai jis buvo T raidės formos. Dauguma protestantų ir katalikų, skaitydami Biblijoje apie bažnyčios pamaldas, įsivaizduoja žmones, esančius pastate ir susėdusius klauptuose su atramomis, panašiuose į tuos, kurie yra ir jų bažnyčioje. Skaitydami apaštalo Pauliaus raginimą: „[…] bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių“ (Rom 13, 14), žmonės iš daugumos angliškai kalbančių šalių (kurie skaito Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą) linkę manyti, kad žodis „kūnas“ reiškia būtent fizinį kūną, tad Paulius kalba apie „kūniškus malonumus“.

Tačiau žodis „kūnas“ ta prasme, kuria jį vartoja Paulius, retai reiškia fizinį kūną ir tikrai ne tai reiškia šioje eilutėje. Paulius turi omenyje dvasinę negalią, liguistą dvasinę žmogaus prigimtį, dar vadinamą „nuodėminga prigimtimi“. Taigi skaitytojas, net ir neketindamas, nejučiomis tampa aiškintoju to, ką jis skaito, ir, deja, pernelyg dažnai aiškina neteisingai.

Atsižvelgdami į tai, turime pastebėti, kad Biblijos vertimo skaitytojas iš karto „įsivelia“ į aiškinimą, nes vertimas jau yra (būtina) aiškinimo forma. Kad ir kokiu Biblijos vertimu naudotumėtės, jis yra didelio mokslinio darbo rezultatas. Vertėjai nuolat privalo rinktis vieną iš kelių konkretaus žodžio reikšmių, o jų pasirinkimas turi įtakos tam, kaip jūs suprasite tekstą.

Geri vertėjai atsižvelgia į kalbų skirtumus, tačiau tai nelengva užduotis. Pavyzdžiui, ar Rom 13, 14 minimą žodį turėtume versti kaip „kūnas“ (taip buvo padaryta Karaliaus Jokūbo vertime, Naujojoje standartinėje versijoje, Naujojoje standartinėje Amerikos Biblijoje NASB ir kituose Biblijos vertimuose), nes tokį žodį vartojo Paulius, ir palikti aiškintojui galimybę atskleisti, kad šiuo atveju „kūnas“ reiškia ne fizinį kūną? O gal turėtume „padėti“ skaitytojui ir versti „nuodėminga prigimtis“ (taip buvo padaryta Naujame tarptautiniame Biblijos vertime (1984 m.), Gerosios naujienos Biblijos vertime ir kt.), nes Pauliaus vartojamas žodis reiškia būtent tai? Išsamiau šį klausimą aptarsime kitame skyriuje. Dabar pakanka paminėti, kad pats vertimo faktas įtraukia skaitytoją į aiškinimo procesą.

Būtinybė aiškinti atsiranda ir pasižvalgius po šių dienų bažnyčias – akivaizdu, kad ne visa „aiški prasmė“ visiems vienodai aiški. Verta paminėti, kad daugelis tų, kurie remdamiesi 1 Kor 14, 34–35 šiandien tvirtina, kad moterys bažnyčioje turi tylėti, sykiu atmeta kalbėjimą kitomis kalbomis ir pranašystes, minimas tame pačiame kontekste, kuriame yra ir eilutė apie „tylėjimą“. O tie, kurie tvirtina, kad ir vyrai, ir moterys turi melstis ir pranašauti (1 Kor 11, 2–16), paprastai nesutinka, kad tai darydamos moterys turi prisidengti galvas. Vieniems atrodo, kad Biblija „aiškiai moko“ apie tikinčiųjų krikštą panardinant, o kiti įsitikinę, kad Šventuoju Raštu gali pagrįsti kūdikių krikštą. Bažnyčioje mokoma ir apie „neatšaukiamą išrinkimą“, ir apie galimybę „prarasti išgelbėjimą“, tačiau abiejų šių tiesų niekuomet nepamokslauja tas pats asmuo! Nors abiem atvejais remiamasi „aiškia“ Biblijos tekstų prasme. Netgi du šios knygos autoriai tam tikrais atvejais nesutardavo, ką „akivaizdžiai“ reiškia tam tikros Biblijos eilutės. Ir visgi mes visi skaitome tą pačią Bibliją ir mėginame laikytis to, kas „aiškiai“ sakoma jos tekste. <…> Blogo aiškinimo priešnuodis yra ne apskritai atsisakyti aiškinti Bibliją, o aiškinti ją tinkamai, vadovaujantis sveiku protu.

Šios knygos autoriai tikrai nesitiki, kad visi, kurie ją skaitys ir vadovausis mūsų patarimais, galiausiai supras, kad „aiški prasmė“ yra mūsų siūloma prasmė ir ji visiems priimtina. Mes tiesiog tikimės padėti skaitytojui pastebėti specifinius skirtingų Biblijos žanrų ypatumus, suprasti, kodėl galimi skirtingi aiškinimo variantai, kaip vadovautis sveiku protu, ir ypač padėti skaitytojui atskirti gerą aiškinimą nuo ne itin gero, ir kas vienokį ar kitokį iš jų lemia.

Reformacija pakeitė beveik visą Europą, tačiau Lietuvoje, deja, šiam judėjimui nebuvo leista įsitvirtinti plačiu mastu. Dėl to evangelikai, Reformacijos paveldėtojai, šiandien mūsų šalyje sudaro tik menką mažumą. Lietuvos evangelikų bendruomenė – nors nedidelė, tačiau gan įvairi.

Ši įvairovė, atsispindinti ir šiame leidinyje, leidžia įsitikinti, kad skirtybės yra ne vien tik iššūkis ar pašaipos objektas, bet ir didi stiprybė. Autoriai iš skirtingų Lietuvos evangelinių bažnyčių apžvelgia Reformacijos idėjas, istorinį ir kultūrinį jos paveldą bei perspektyvas. Dėmesio skirta ir sovietmečio sunkumams bei to laikotarpio suformuoto mentaliteto aptarimui.