Monografijos „Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ autorius prof. hab. dr. Kęstutis Daugirdas studijavo evangelikų teologiją Frankfurte prie Maino ir Maince (1993—1999). 2007 m. apgynė disertaciją tema „Andrius Volanas (apie 1531-1610) ir jo reikšmė reformacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kurios pagrindu 2008 m. buvo išleista solidi monografija, gerai įvertinta recenzentų, apdovanota istoriko J. F. Gerhardo Goeterso vardo premija. Dabar publikuojamas knygos vertimas į lietuvių kalbą padarys ją prieinamą visiems Lietuvos skaitytojams.

2003-2010 m. Kęstutis Daugirdas dėstė Bažnyčios istoriją Mainco universiteto Evangelikų teologijos fakultete. Nuo 2010 iki 2017 m. dirbo Leibnico Europos istorijos institute (Leibniz-Institut fūr Europaische Geschichte Mainz), čia 2012-2015 m. vadovavo habilitaciniam projektui „Sociniečių tinklaveika ir jos įtaka ankstyvajai Apšvietai Europoje“ („Sozinianische Netzwerke und ihr Einfluss auf die europaische Friihaufklarung“). 2016 m. Tiubingeno Eberhardo Karlo universiteto Evangelikų teologijos fakultete apgynė habilitaciją ir nuo 2021 m. yra šio universiteto asocijuotasis profesorius. Nuo 2017 m. Daugirdas yra Jono Laskio bibliotekos (Johannes a Lasco Bibliothek) Emdene mokslinis direktorius.

Daugirdo tyrimų temos, kuriomis yra paskelbęs daug straipsnių, – antitrinitorizmas, Biblijos hermeneutika XVII a., Europos intelektualų ryšiai XVI ir XVII a., reformacijos istorija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje ir kt. Jis yra daugelio mokslinių leidinių sudarytojas ir parengėjas, mokslo projektų vykdytojas. 2016 m. paskelbė monografiją „Socinizmo pradžia. Istorinioetinio religijos modelio genezė ir skverbimasis į Europos evangelikų universitetinį diskursą“ (Die Anfange dės Sozinianismus. Genese und Eindringen dės historisch-ethi-schen Religionsmodells in den universitaren Diskurs der Evangelischen in Europa, Gottingen, 2016). Šiuo metu Daugirdas yra vienas iš didelės apimties projekto „Teologinė, ankstyvųjų Naujųjų laikų mokslo ir politinė korespondencija: sociniečių laiškai“ („Zwischen Theologie, fruhmodemer Naturvvissenschaft und politischer Korrespondenz: die sozinianischen Briefwechsel“, www.sozinianer.de) vadovų.

Straipsnių rinkinį sudaro Romos Bončkutės, Carmen Caro Dugo, Adriano Cerri, Liucijos Citavičiūtės, Rūtos Eidukevičienės, Jolantos Gelumbeckaitės, Vladimiro Gilmanovo, Rolando Kregždžio, Almos Lapinskienės, Rimvydo Laužiko, Ingės Lukšaitės, Kęstučio Nastopkos, Rimos Palijanskaitės, Dariaus Petkūno, Nerijos Putinaitės, Dainiaus Razausko, Žavintos Sidabraitės, Viktorijos Šeinos, Vaido Šeferio, Marijaus Šidlausko, Axelio Ernsto Walterio, Jekaterinos Zykovos ir Vilmos Zubaitienės straipsniai.

Knyga pradedama Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio konferencijoje pasakyta sveikinimo kalba. Didžiąją dalį straipsnių rinkinio sudaro 2014 m. gruodžio 9–10 d. vykusioje to paties pavadinimo konferencijoje perskaitytų pranešimų pagrindu parengti, išplėsti ir atnaujinti straipsniai.

Straipsnių rinkinyje pristatoma itin marga Kristijono Donelaičio tyrimų problematika – istorinis, kultūrinis ir literatūrinis kontekstas, šiuolaikinė jo kūrinių analizė, atminimo recepcija ir įamžinimas, kūrybos įvaizdinimas, vertimo į užsienio kalbas istorija ir problematika, kalbos ypatybių tyrimai, mitiniai vaizdiniai ir kt., apibendrinami jau atlikti lietuvių literatūros klasiko aplinkos, kūrybos tyrimai ir brėžiamos gairės tolesnėms studijoms. Dalis straipsnių yra analitiniai tyrimai, dalis pristato naujausius tyrimus, atspindi naujausias metodologines prieigas prie Donelaičio kūrybos, dalis yra diskusinius klausimus keliantys probleminiai tekstai, esama itin netikėtų atradimų, reikšmingai papildančių donelaitianą, kuri lietuvių literatūrologijoje turi jau susiformavusias tradicijas. Čia iškyla Donelaičio kaip lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko, kurio kūryba priklauso pasaulinės raštijos aukso fondui, įtaka besiformuojančiai lietuvių kultūrai, aukštojo literatūrinio stiliaus tapsmo procesas, Apšvietos idėjų sklaida lietuviškai kalbančioje bendruomenėje, taip pat Donelaičio veiklos įvairiapusiškumas: greta visiems žinomos jo poemos Metai tiriami iki šiol į klasikos kanoną pakankamai neintegruoti jo tekstai – įrašai metrikų knygose ir kt.

Kristijonas Donelaitis – ypatingo regiono rašytojas, susijęs su Rytų Prūsijos kultūrine aplinka, pažįstama vien iš archyvinės medžiagos. Šio regiono etnografinės ypatybės, socialinės ir etninės problemos yra rekonstruojamos ir iš Donelaičio raštų. Svarbūs Donelaičio kūrybos vertinimų, jo kritinės recepcijos raidos įvairiais laikotarpiais tyrinėjimai. Interpretuojant Metus, pasakėčias ir kitus kūrinius, atsižvelgiama į tekstologų, lingvistų, etnologų ir kultūrinio-istorinio konteksto tyrinėtojų pasiekimus. Taip pat reikšmingos problemos, su kuriomis susiduria vertėjas, verčiantis Donelaitį į užsienio kalbas, pristatantis lietuvių raštijos istoriją pasauliniame kontekste (Donelaičio Metai – vienas dažniausiai verčiamų ir į daugiausia kalbų išverstas lietuvių literatūros tekstas).

Pedagogika. Fridrichas Vilhelmas Fersteris “Jaunuomenės auklėjimas”.

Todėl jos kūryba paranki nagrinėti literatūros teologijos požiūriu. Rašytojos gyvenimo menas yra auklėjimasis ir auklėjimas: remiantis teologine motyvacija, ugdyti valią ir formuoti charakterį.

Šatrijos Raganos literatūros teologija atskleidžia antropologinės ir eschatologinės plotmių sąveiką ir jos reikšmę sielos ugdymui. Tikėjimas Dievo tikslingumu Šatrijos Raganos kūryboje leidžia paaiškinti blogio įveikimą tikėjimo praktika.
Krikščioniškoji meilė Šatrijos Raganos tekstuose pasireiškia kaip visa apimantis tikėjimo praktikos principas. Dieviškoji artimo meilė realizuojama, kai tikinčiojo sąmonėje susijungia Dievo patyrimas ir individualumo bei pašaukimo poreikis. Šatrijos Raganos teologinės minties savitumas yra tas, kad sekimą Kristumi ji parodo labiau kaip krikščioniškosios meilės įgyvendinimą, kaip meilės etosą. Veikli meilė kyla ir kelia artimą.