„Kol neturime veidų“ – paskutinis ir brandžiausias C. S. Lewiso romanas. Tai senovės mito apie Psichę ir Kupidoną istorija, pasakojama sesers Orualės. Netekusi mylimos sesers, Orualė kaltina dievus neteisybe ir bando suprasti savo likimą. Ieškodama atsakymų ji pamažu susiduria su skaudžia tiesa apie save ir galiausiai suvokia, kas iš tiesų yra tikra.
Tai gili ir emociškai intensyvi istorija apie meilę, pavydą, išdavystę, tikėjimą, drąsą pažvelgti į save ir kainą, kurią tenka sumokėti, kol žmogus įgyja veidą – iš tikrųjų ima suvokti save, kalbėti savo balsu, išreikšti tikruosius troškimus ir nebesislėpti už šydo, kaukės ar įvaizdžio.

APIE AUTORIŲ:
C. S. Lewisas (1898–1963) – airių kilmės britų rašytojas, literatūrologas, anglikonų teologas, Oksfordo ir Kembridžo universitetų profesorius. Plačiausiai išgarsėjo fantastikos ir krikščioniškosios apologetikos kūriniais, gebėjimu paprastai ir įtaigiai perteikti sudėtingus moralinius bei dvasinius klausimus. Lewiso kūryboje dažnai susipina fantastika, mitologija ir religinės temos. Labiausiai žinoma jo knygų serija „Narnijos kronikos“, tačiau ne mažiau reikšmingi ir kiti darbai: „Kosmoso trilogija“, „Keturios meilės“, „Kipšo laiškai“, „Didžiosios skyrybos“ ir kt.

ATSILIEPIMAI:
C. S. Lewis „Kol neturime veidų“ laikė savo geriausia knyga. Knyga unikali, savita, nepakartojama. Skaitytojas kviečiamas pasinerti į lėtai vilnijantį pasakojimą, kurio pabaigoje atsakymai, įžvalgos bei savęs ir Dievo naujo atradimo patirtis užgriūva tartum iš miego pažadinantis krioklys. Įspūdis išlieka visą gyvenimą. Dr. Benas Ulevičius

Paties autoriaus požiūriu, tai geriausia jo knyga. Ji netelpa į jokius rėmus, ir net pati meninė jos magija kitokia, nes šiame nenusakomo žanro kūrinyje magiškai nutrinama riba tarp to, kas magiška, ir to, kas įprasta. Nykstančioje riboje tarp mito ir tikrovės atsiveria pati mito esmė, o dieviškumo slėpinys – ten, kur dieviškumo jau neįmanoma griežtai atskirti nuo žmogiškumo. Transcendencija nusileidžia į žmogiškąjį pasaulį, įgyja kvaziistoriškai ir siurrealistiškai konkrečią topografiją, kurioje ryškėja aistringo sielos kilimo dievop takas. Mūsų dienomis ši knyga net aktualesnė nei tada, kai ji buvo parašyta – juk nuo Lewiso laikų dar labiau pagilėjo praraja tarp kultūros („graikybės“) ir barbarybės, nepaisant, regis, vis labiau nutrinamos ribos tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių. Knyga liudija nenumaldomą mirtingojo troškimą išvysti Dievo veidą, kurio, deja, neįmanoma pamatyti žvelgiant į jį tokiu žmogaus veidu, kurį dengia – ir galbūt net formuoja – tik mūsų beveidiškumo kaukės. Lietuviškasis vertimas puikiai perteikia originalaus teksto grožį ir slėpiningą žodžio jėgą. Prof. Naglis Kardelis

Šventoje Levanto žemėje susikerta daug religijų ir kultūrų – atrodo, kur kitur jei ne čia išmokti sygyventi skirtingų pasaulėvaizdžių ir tikėjimų žmonėms? Viena žymiausių vokiečių rašytojų Mirjam Pressler knygoje „Natanas ir jo vaikai“ nukels skaitytojus į Viduramžių Jeruzalę, kur gyvenimas nesustoja net praūžus Kryžiaus žygių audroms…

1192-ieji. Krikščionių kariai prarado Šventąjį Miestą ir dabar čia šeimininkauja sultonas Saladinas. Tie, kurie nežuvo mūšyje, nesulaukė jo pasigailėjimo ir buvo nubausti myriop. Šios žiaurios lemties išvengė vienintelis tamplierius Kurdas fon Štaufenas. Už gerus darbus atsimokama geru: prieš tai jis išgelbėjo žydų pirklio Natano, vadinamo Išmintinguoju, įdukrą Rechą iš gaisro ir už tai susilaukė arabų valdovo malonės.

Kas yra Kurdas ir kodėl jis toks panašus į sultono Saladino brolį? Kas žino gražiosios Natano įdukros paslaptį? Kaip išmintingasis Natanas atsakys į provokuojantį valdovo klausimą, kuri religija yra teisingiausia? Ar užteks jam garsiosios trijų žiedų parabolės? Ir ar pirklys nutuokia, kad jo gyvybei gresia pavojus?

„Natanas ir jo vaikai“ – tai pasakojimas apie tapatybę, toleranciją ir pagarbą.. Kryžiaus karų epochos Jeruzalė geriausiai įprasmina kultūrų skirtumus, kurie, netinkamai susiklosčius aplinkybėms, gali virsti kruvinu konfliktu. Mirjam Pressler naujai interpretuoja G. E. Lessingo dramą „Natanas Išmintingasis“ ir skiria savo knygą jauniesiems skaitytojams. Nepaisant to, pasimokyti galės ir vyresnieji – ypač kai knygoje analizuojamos globalios šiandienos pasaulio problemos.

Mirjam Pressler (1940–2019) – garsi vokiečių rašytoja ir vertėja. Jai priklauso daugiau kaip 30 vaikams bei paaugliams skirtų knygų. Ji išvertė per 300 kūrinių iš hebrajų, anglų, olandų ir afrikanų kalbų. GYvenime Mirjam Pressler išbandė įvairias profesijas – vairavo taksi, pardavinėjo džinsus ir savanoriavo Izraelyje. Vienas didžiausių jos nuopelnų – į vokiečių kalbą išverstas Anos Frank dienoraštis.

„Ypač aktuali, jaudinanti knyga, pasakojanti apie tolerancijos svarbą ir trijų religijų sugyvenimo galimybę, nors iki šiol tai atrodo neįmanoma.“
Frankfurter Rundschau

Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Klimkaitė

Biografinė esė, parašyta kartu su prancūzų rašytoju ir žurnalistu François-Xavier Maigre. Tai viena paskutinių Jeano Vanier knygų, kurią galima vadinti jo dvasiniu testamentu. Joje labai atvirai, bet paprastai pasakojama ištisos epochos istorija, daug dėmesio skiriama visuomenės atstumtiesiems, jų vietai Bažnyčioje ir pasaulyje, kalbama apie galimybę bendradarbiauti skirtingų kultūrų ir religijų žmonėms, dalijamasi „Arkos“ bendruomenės patirtimi ir iššūkiais.

Apie autorius

Jean Vanier (1928–2019) – filosofas, humanistas, rašytojas ir „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas, vienas iš judėjimo „Tikėjimas ir Šviesa“ pradininkų. Jis iš esmės pakeitė požiūrį į proto negalią turinčius žmones.

François-Xavier Maigre (g. 1982) – rašytojas, žurnalistas, išleidęs keletą poezijos knygų, padėjęs Jeanui Vanier rašant šią knygą.

Knygoje paprastai ir konkrečiai kalbama apie krikščionišką dvasinį palydėjimą žmonėms, turintiems gilių vidinių sužeidimų, taip pat apie pagalbą priimant lemiamus gyvenimo sprendimus arba ieškant dvasinio gyvenimo tobulėjimo. Ja siekiama parodyti konkrečių būdų, kaip įveikti dvasines krizes, egzistencinius sunkumus, tobulinti asmeninius ir tarpasmeninius santykius, taip pat pažinti save ir atrasti dvasinę tikrovę.

Knyga skirta ne tik profesionalams (psichologams, dvasiniams palydėtojams), bet ir kiekvienam, ieškančiam sutarimo su Dievu ir savimi.

Apie autorių

Jean-Philippe Calame – šveicaras, Evangelikų Reformatų Bažnyčios dvasininkas, dvasinis palydėtojas, vienas iš Gerojo Samariečio bendruomenės steigėjų.

Pascal’is Ide’as yra Emanuelio bendruomenės kunigas (Paryžiaus arkivyskupija), medicinos, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras. Kadangi daug dirbo su pacientais kaip gydytojas, veikale susieja psichologinį, filosofinį ir teologinį žiūros taškus.
Pascal’is Ide’as yra parašęs veikalų medicinos, psichologijos, teologijos tematika.

Knygoje “Perdegimo sindromas. Gebėjimo duoti liga” susipina citatos iš mokslinių veikalų (perdegimo sindromo tyrimų) ir paprastų žmonių, sirgusių perdegimo sindromu, liudijimai.

Dažnas yra girdėjęs apie perdegimo sindromą ir žino, kad jis pasireiškia išsekimu. Tačiau žmonės nežino dar dviejų požymių: sergantys perdegimo sindromu pamažu praranda save kaip asmenybę ir mažėja jų pasiekimai.
Mokslininkai nustatė, kad ši šiuolaikinė liga ypač gresia dosniems žmonėms (slaugytojams, pedagogams, kunigams ir 1.1). Ar norėdami išvengti perdegimo sindromo, turėtume nepadėti kitiems?

Pascal’is Ide’as remiasi daugeliu mokslinių darbų ir savo paties, kaip gydytojo, praktika. Visų pirma jis pateikia tikslius paaiškinimus, kaip suprasti ir atpažinti perdegimo sindromą. Toliau mokslininkas vysto trilypę žmogiškosios dovanos dinamiką: imti, įsisavinti, duoti ir pasiūlo konkrečių būdų bei priemonių, kaip pasveikti nuo šios „žmogiškosios dovanos ligos”, tykančios kiekvieno iš mūsų. Nes galbūt reikia duoti ne mažiau, o geriau?

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Černiuvienė