Inga Lizdenytė – drąsi ir ryžtinga moteris, pakeitusi savo gyvenimą po 2000-ųjų žiemą Lietuvoje įvykusios
tragiškos autoavarijos. „Nesustabdoma“ – tai įkvepianti autobiografinė ir asmeninio tobulėjimo knyga,
paremta autorės krikščioniškuoju tikėjimu.
Inga kviečia pasinerti į jos gyvenimo istoriją: atvirai kalba apie skausmą, kai dėl daugybinių traumų
negalėjo kalbėti, judėti bei pasirūpinti savimi, apie kelionę iš Europos į Jungtines Valstijas ir naujo
gyvenimo už Atlanto pradžią. Knyga liudija apie autorės meilę Dievui ir pasitikėjimą Juo.
Po autoavarijos Ingos gyvenimas atrodė visiškai sugriautas, tačiau jauna moteris nepasidavė ir iš visų
jėgų stengėsi susigrąžinti prarastą gyvenimą. Kai po sunkaus darbo ir atkaklių pastangų pasiekti tikslai ne
kartą žlugo ir teko susidurti su naujais iššūkiais bei pasirinkimais, moteris sugebėjo nenuleisti rankų ir
pasitikėdama savimi bei Dievu drąsiai įveikė sunkumus.
Ši knyga – tai ne tik jaudinantis pasakojimas. „Nesustabdoma“ paliečia širdį, suteikia drąsos įveikti kliūtis,
rinktis visavertį gyvenimą ir pasiekti svarbiausių gyvenimo tikslų.

Inga Lizdenytė gimė ir augo Vilniuje. Nuo 2005 m. gyvena JAV, Kalifornijoje. 2006–2018 m. Inga dirbo
Neįgaliųjų paslaugų ir teisės centre (angl. Disability Services and Legal Center) ryšių su visuomene ir
savanorių koordinatore. Ji yra sertifikuota gyvenimo koučerė, motyvacinių konferencijų pranešėja ir
lavybininkė. Savo patirtimi dalijasi ne tik konferencijose, bet ir spaudoje, per TV, radiją tiek Lietuvoje, tiek JAV.

Pasaulyje, kuris ragina dar labiau stengtis,
laikas išbandyti kai ką naujo.
Metas išdrįsti švelniau.

Rodos, išvengti evangelijos „reikia labiau pasistengti“ beveik neįmanoma. Šia žinute teigiama: jei tik nepasiduosime ir labiau pasistengsime, jei apsimesime, kad viskas einasi kuo puikiausiai, tikrai patirsime sėkmę ir laimę. Pati išbandžiusi tokį kelią psichologė Aundi Kolber žino, kuo baigiasi įtampos pilnas gyvenimas, – pervargimu, pasimetimu, išsekimu ir apatija.

Tačiau yra geresnis kelias. Savo debiutinėje knygoje „Išdrįsk švelniau“ Aundi, pasitelkusi naujausius psichologijos mokslo duomenis, praktines užduotis bei savo pačios patirtį, atskleidžia: buvome sukurti taip, kad tarpusavyje sąveikaudami mūsų kūnas ir protas mums padėtų apmąstyti savo gyvenimą ir įveikti sunkumus.

Perskaitę šią knygą, sužinosite:
• kaip nusibrėžti ir išlaikyti savo emocines ribas;
• kaip prasmingai įsivertinti patirtus sunkumus;
• kaip išgyvenus traumines patirtis su jomis nepasilikti;
• kaip atjausti save ir nutildyti savo vidinį kritiką.

Sąmoningesnis požiūris į gyvenimą – tai sakralus darbas. Nors jis nebus lengvas ir tobulai jo atlikti nepavyks, pabandyti tikrai verta, nes būtent šiuo tikslu ir buvome sukurti – gyventi gyvenimą, kupiną gyvybės, jausmų ir grožio.

Aundi Kolber – licencijuota profesionali konsultantė, rašytoja ir pranešėja, gyvenanti Kasl Roko mieste (Kolorado valstijoje, JAV). Jos specializacija – į kūną ir traumines patirtis orientuotos terapijos, o profesinis siekis – tikėjimo ir psichologijos integracija. Aundi straipsniai paskelbti žurnale Relevant (CT Women and (in)courage). Daugiau informacijos apie autorę aundikolber.com.

Aprašymas
Atėjo laikas melstis naujai. Įdomu, tačiau šį naują meldimosi būdą dar senovėje praktikavo ištikimi Dievo tarnai, tokie kaip Dovydas ir Paulius. Tokią maldą vadinų paruoštą, ir ši knygelė išmokys, kaip tokia malda gali tapti jūsų gyvenimo dalimi. Stebuklų, kaip veikia paruošta malda, yra per daug, kad užrašyčiau. Didelis džiaugsmas melsti tiksliai to, ko Dievas trokšta kokiam nors asmeniui, ir matyti, kaip Jo atsakymas skleidžiasi prieš tavo akis. Šis maldos būdas gali perkeisti mūsų maldas nuo atkakliosios našlės įkyrumo (Lk 18, 1–8) į džiaugsmingą sužadėtinės užtarimą. Leiskite paaiškinti.
Aš tikiu, kad Dievas daugelį veda į naują intymios, panašios į sužadėtinės maldos laiką. Dabar laikas pasitraukti iš mūšio lauko ir įžengti į naują intymios maldos vietą. Per daug užtarėjų yra išsekę ir perdegę, kad toliau melstųsi taip, kaip yra propagavusi bažnyčia. Mes mokomės pažinti Dievą ir prisitaikyti prie Jo charakterio, leidžiam būti perkeistiems savo protuose, o Jis moko mus žvelgti į antgamtinę sritį ir kiekviename poreikyje matyti veikiančią Dievo Karalystę. Bet kokia priešprieša mūsų negąsdins, nes girdėsime pokalbį Danguje ir suprasime, kad Dievas veikia visur aplink mus.
Tikiu, kad Dievas kelia Esterų armiją, sužadėtinių užtarėjų armiją. Laikas nulipti nuo gynybinės sienos ir ilsėtis Dievo akivaizdoje, Jo sosto salėje, mūsų slaptojoje. Kai kuriems bus sunku atsitraukti nuo tarnavimo ir pradėti ilsėtis Dieve, tačiau į poilsio discipliną įeiti būtina.
Yra laikas palikti tarnavimą, kad patirtume naują išgyvenimą Jame.
Nesimelskite įkyriai, kaip našlė prieš neteisųjį teisėją (Lk 18 sk.), bet melskitės su pasigėrėjimu ir malone. Nesusitelkite vien kovai su priešu, bet tegul jūsų susižavėjimo maldos paskatina Karalių nužengti ir veikti. Dievo artumas yra priežastis melstis su džiaugsmu, kad Jo šlovė pripildytų žemę. Kas yra Dievo šlovė? Išėjimo knygoje (33, 18–19), kai Mozė paprašė Dievo parodyti savo šlovę, Dievas pasakė, kad leis savo gerumui praeiti pro jį. Dievo šlovė yra Jo gerumas!
Mums, kaip užtarėjams, bus džiaugsmas ir malonumas melstis, kad nužengtų Dievo gerumas, ir kad bažnyčia galėtų matyti, jog pikta nugalime gerumu. Šventoji Dvasia duos naują maldos ir atkaklumo strategiją – tokią, kurioje yra malonumo ir juoko, kuri pilna karštos ir
aistringos meilės, kuri pasinėrusi į gaivų garbinimą ir yra gimusi iš gilaus intymumo. Tikiu, kad paruošta malda yra šios permainos dalis.
Kai ateisime ir melsimės iš tokios artumo vietos, Jis kalbės į mūsų širdis apie savo malonę ir palaiminimą. Jo širdį ir rankas sujudins ne tik mūsų maldos, bet ir žodžiai, kuriuos gausime iš Jo. Jie bus tarsi Gileado balzamas tautoms ir bažnyčios pakils su nauja malone. Bažnyčios dėmesys bus patrauktas nuo priešo ir atgręžtas į Karalių.
Melskimės, kad Viešpaties meilės apreiškimas pripildytų mūsų širdis ir galėtume įeiti į naują dvasingumo erdvę, naują vaikščiojimo su Juo vietą, kur būtume įsitikinę, kad Dievas mus myli, rūpinasi ir palaiko, ir nori, kad mums sektųsi.

Graham Cooke

„Retai kada mūsų atmintyje iškyla patirtys, kai neabejojome savo verte,
priėmėme ją kaip duotybę, natūralų ir tikrą dalyką,
kaip kad kvėpavimas, žaidimai ar gyvūnų formos sausainukai.“
Dr. Kellis Flanaganas

Dr. Kellis Flanaganas žinomas milijonams skaitytojų dėl savo vaikams parašytų laiškų, kuriais dalijasi asmeniniame tinklaraštyje. Laiškuose (keletą jų rasite ir šioje knygoje) gausu meilės, išminties ir patarimų, kurių vaikams prireiks ateityje.
Knyga „Vertas meilės“ skirta mūsų vidiniam vaikui, pasirengusiam išgirsti neginčytiną tiesą: tavęs pakanka, nesi vienišas, tu svarbus. Autorius dalijasi svarbiausia savo klinikinio darbo su pacientais įžvalga: gimei turėdamas tam tikrą tikslą, tačiau negali prabusti ir jo atrasti, jei nepriėmei savęs kaip verto ir mylimo. Tai padaręs, save mylėti leisi ir kitiems.
Kurdamas širdį virpinančius pasakojimus ir remdamasis įžvalgomis bei krikščioniško tikėjimo išmintimi, kad visi mes „įkvepiantys, transcendentinės ir neribotos Meilės nešėjai“, Flanaganas kviečia prisiminti tikrąją tiesą apie kiekvieną iš mūsų – esame verti meilės.

Dr. Kellis Flanaganas yra licencijuotas klinikinis psichologas ir „Artisan Clinical Associates“ Napervilyje (Ilinojaus valstija, JAV) įkūrėjas. 2012 m. jis suprato, kad rašymas – jo gyvenimo aistra, apie kurią anksčiau nieko nežinojo. Paklusęs savo širdies troškimui, jis sukūrė itin populiarų tinklaraštį „UnTangled“. Kellis vedęs klinikinę psichologę Kellę. Kelių šeimynoje (taip juos vadina draugai ir šeimos nariai) auga trys vaikai, su kuriais laikomasi susitarimo: tėvai moko vaikus, kaip užaugti, o šie tėvus, kaip likti vaikais.

Jėzus tarnavo sekamas kritiškų sadukiejų bei fariziejų žvilgsnių. Jis susidūrė su jais daugelį kartų ir visuomet kalbėdavo Dievo tiesos grožį, kad būtų vienu žingsniu toliau už juos. Šiandien būtų taip pat. Fariziejai buvo girdėję, kad Jėzus suglumino sadukiejus, tad vienas iš jų, teisininkas, uždavė Jam provokuojantį klausimą: „Mokytojau, koks įsakymas didžiausias įstatyme?“ Jėzaus atsakymas apibendrino kiekvieno krikščionio, nuo to laiko sekusio Jį, pašaukimą: „Pirmasis yra šis: ‚Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis‘, – tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31). Tad mūsų, kaip krikščionių, pašaukimas yra mylėti Dievą ir kiekvieną sutiktą žmogų.

Jėzus neprašo mūsų daryti to, ko pats nebūtų daręs. Dievas visuomet laikosi savo žodžio – Jis negali eiti prieš savo paties įsakymus. Jis neprašo daryti nieko, ko nedarytų pats. Todėl žvelgdami į pirmąjį įsakymą žinome, kad Jis myli mus visa savo širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.

Niekuomet neabejok, kad esi absoliučiai mylimas Dievo. Tu esi Jo numylėtinis. Tavo pašaukimas yra priimti tą meilę, atsakyti ir skleisti ją visiems aplinkiniams. Žinau, tai sunkus darbas, tačiau kas nors turi jį daryti. Mylėk Jį visu savimi, nes visa Jam priklauso. Mylėk kiekvieną, kurį sutinki, kiekvieną, kurį gali paliesti. Kad ir ką darytum, kur beeitum, ką besutiktum, esi pašauktas mylėti. Nesvarbu, ar jie krikščionys, ar dar nekrikščionys – jie tavo artimieji ir esi pašauktas paliesti juos Dievo meile.

Dievas padarė tai pirmas. Jis atėjo pas kiekvieną iš mūsų ir savo meilę išliejo į mūsų dvasią: Aš myliu tave visa savo širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Visa Manyje yra skirta tave mylėti. Išliejau šią meilę į tave ir tau bus malonu ją Man atiduoti.

Dievas mus aistringai myli – tai didžiausias palaiminimas.

Graham Cooke

STIPRINKITE RYŠIUS,
VEIKSMINGAI BENDRAUKITE
IR NUSTATYKITE SVEIKIEMS SANTYKIAMS BŪTINAS RIBAS

Te jūsų meilė neužgęsta!
Kurstyti meilės židinį ne taip paprasta. Kartais tai apskritai yra pats sunkiausias dalykas. Visgi jei norite išlaikyti sveikus santykius su Dievu ir kitais žmonėmis, privalėsite mokytis išlaikyti meilės ugnį – kitos išeities tiesiog nėra.
Ir vaikų, ir suaugusiųjų gerovei būtini sveiki santykiai, kai galima be baimės mylėti ir jaustis mylimiems, pažinti kitą ir leisti pažinti save. Deja, labai dažnai santykiuose netrūksta nerimo, manipuliacijų, kontrolės ir konfliktų – visko, išskyrus saugumą, meilę ar artumą. Kodėl taip yra? Tiesiog dauguma žmonių niekada nebuvo mokomi išlaikyti neužgesusią meilę, nepaisant klaidų, skausmo ir baimės.
Knygoje Kad meilė neužgestų! atskleidžiami aukščiausi brandžios meilės standartai, apie kuriuos kalba ir pats Jėzus. Denis Silkas pateikia praktinių ir taiklių pavyzdžių, kurie suteiks jums jėgų brėžti sveikiems santykiams būtinas ribas, bendrauti su meile ir galiausiai apsaugoti santykius taip, kad meilė neužgestų jokių negandų akivaizdoje. Jūsų santykiai pasikeis iš esmės ir visam laikui. Išmokę išlaikyti meilės ugnį, tapsite panašesni į Jėzų.

DENIS SILKAS yra vienas iš Betelio bažnyčios Redinge (JAV, Kalifornijoje) bei „Jesus Culture“ (Jėzaus kultūra) bažnyčios Sakramente (taip pat Kalifornijoje) lyderių. Be to, jis vadovauja organizacijai „Loving on Purpose“ (Ugdanti meilė) ir yra vienas iš jos steigėjų – ši organizacija tarnauja šeimoms bei bendruomenėms visame pasaulyje. Denis yra parašęs nemažai knygų, kurių svarbiausios temos –sėkmingi tarpusavio santykiai, pagarbos kultūra ir darnios šeimos. Denis ir Šerė susituokė 1984 m., jie turi tris vaikus ir tris anūkus.

Dažnai girdime sakant, kad kiekvienas į šį pasaulį atėjome ne šiaip sau, o su konkrečiu, iš aukščiau skirtu tikslu.

Deja, daugelis mūsų panyra į kasdienius rūpesčius, o sunkumai prislegia taip, kad mūsų dangiškasis pašaukimas nublanksta ir pasimiršta. Šios knygos autorius Krisas Vallottonas dalijasi sukrečiančia tiesa, šmaikščiai atskleisdamas paslaptį, kaip atrasti ir atskleisti savo dievišką pašaukimą: pirmiausia turime atrasti ir tvirtai žinoti, kas esame Kristuje, o paskui narsiai, su tikėjimu veržtis pirmyn, nepaisydami sunkumų ir apribojimų. Asmeninio, gyvenimą keičiančio apreiškimo persmelktos įžvalgos sudrebina įprastą, tradicinį mąstymą. Autorius skelbia Gerąją Naujieną, ragindamas mus ne trypčioti vienoje vietoje, apverkiant savo nesėkmes ir žlugimą, bet atrasti tikrąją laisvę Viešpatyje, palikti apatiją ir imtis veiksmo. Daugelis žmonių išsisukinėja, vardindami priežastis, kodėl negali būti nugalėtojai. Tačiau iš tiesų Dievas mums numatė kur kas daugiau, nei mes norime ar įstengiame pamatyti. Juk esame pašaukti laimėti!

KRISAS VALLOTTONAS – vienas iš Betelio bažnyčios vyresniųjų, Betelio tarnystės mokyklos bendrasteigėjas. Jau daugiau kaip trisdešimt metų tarnauja kartu su pastoriumi Bilu Džonsonu. Šiuo metu su žmona Kete gyvena Redinge, Kalifornijoje (JAV).

Jungtinėje Karalystėje buvo įprastas antradienis. Iš pilko dangaus lijo lietus. Jei mano siela atsispindėtų veidrodyje, jos atspindys būtų tamsus, depresiškas ir melancholiškas.
Sėdėjau kavinėje ieškodamas atsakymų į kankinančius klausimus apie tikėjimą ir dvasingumą. Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų… Man taip trūko Dievo palankumo ir jėgos… Kur Jis buvo, kai man Jo labiausiai reikėjo? Iš paskutinių jėgų laikiausi įsikibęs vilties. Tūkstantis ir vieną kartą mano vienintelė malda už savo gyvenimą paliko širdį ir nuskrido lyg baugšti plaštakė…
Kavinės durys atsidarė ir į vidų įžengė žmogus. Visi staliukai buvo užimti. Jis apsidairė ir pagavo mano žvilgsnį. Vangiai mostelėjau į vienintelę laisvą vietą prie savo staliuko. Užsisakėme kavos ir ėmėme padrikai kalbėtis: „Vardas… ką dirbate?… ir taip toliau.“ Jis buvo katalikų kunigas, tėvas kažkoks… vis dar negaliu prisiminti jo vardo. Uždaviau jam klausimą, kuris mėnesių mėnesius nedavė ramybės mano sielai: „Ką jūs darote, kai Dievas toli ir negalite jausti Jo artumo?“
Prisimenu tik jo šypseną, bet ne veidą. Kalbėjomės daugiau nė dvi valandas. Jis kalbėjo, o aš sėdėjau kaip užkerėtas. Kavinė užsidarė, lauke lijo lietus, todėl persikėlėme į automobilį. Jo žodžiai pakeitė mano dvasinio pasaulio perspektyvą. Vėliau, kai jis išvyko, prisiminęs pokalbio detales, tris valandas viską užsirašinėjau.
Per tą pokalbį tapau kitu žmogumi. Išmokau naujai kalbėtis su Dievu. Pradėjau suprasti visiškai naują dvasinės realybės kalbą. Tas žmogus pamokė mane apie Dievo slėpimąsi ir apsireiškimą.
Jis nepaliko savo adreso, tačiau tikiu, jog jį vėl sutiksiu… vieną dieną.

Graham Cooke

„Tvirtai tikiu, kad į Vakarų Bažnyčią ateina didelės permainos. Mes įžengiame į laiką, kai Bažnyčia nustos aiškinti, kas yra Dievas, ir pradės skelbti Jo charakterį, Jo darbus ir Jo šlovę.

Dievas nenori būti aiškinamas – Jis nori būti šlovinamas, skelbiamas ir garbinamas. Jam reikia žmonių, kurie būtų pasiruošę skelbti, kas ir koks Jis iš tiesų yra. Jo Geroji Naujiena yra geriausia iš visų naujienų. Širdgėlos, nuodėmės, skausmo ir blogų naujienų naikinamam pasauliui krikščionys gali pasiūlyti Gerąją Naujieną – tikrąjį Dievą.

Daugelis žmonių (tikinčių ir dar netikinčių) klaidingai įsivaizduoja Dievą. Jie suvokia Jį įvairiai, pagal savo įsitikinimus, bet tai tinkamai neatspindi Jo didybės. Svarbu, kad mes turėtume tokį Dievo pažinimą, kokį Jis pats nori pasėti mūsų širdyje. Tai, ką galvojame apie Dievą, yra pats svarbiausias dalykas mūsų dvasinėje kelionėje. Mūsų turimas Dievo paveikslas vadovaus kiekvienai gyvenimo sričiai ir nulems, kaip pasirodysime pasauliui. Ar mūsų gyvenimas pilnas tikėjimo ir drąsos? Jeigu ne, tuomet reikia išsiaiškinti, kaip suvokiame Dievą.

Žmonės, kurie abejoja dėl to, ką Dievas trokšta daryti, turi pakeisti pačių susikurtą Jo paveikslą. Dievas nori, kad pasitikėtume Juo ir Jo meile mums.

Norėčiau žinoti, kiek iš mūsų prarado Dievo kaip Tėvo pažinimą, o galbūt niekada artimai Jo nepažino. Jis turėtų būti svarbiausias mūsų gyvenime. Esame emociškai ir dvasiškai formuojami Dievo paveikslo, kurį nešiojamės širdyse ir protuose. Jis myli mus. Jis mėgaujasi mumis. Jis labai asmeniškai žvelgia į kiekvieną iš mūsų, kartu būdamas visos visatos Dievas.

Dievas yra paradoksalus – Jis man ištikimas net tuomet, kai aš Jam neištikimas. Jo meilė ir ištikimybė veržiasi laimėti mūsų širdis gilesniam bendravimui su Juo.“

Graham Cooke „Dievo charakteris“