Įtraukta į „The New York Times“ geriausių šimtmečio knygų sąrašą.

Garsaus amerikiečių psichiatro Morgano Scotto Pecko knyga „Nepramintuoju taku“ buvo išleista dar 1978 m., tačiau jos turinys yra nepavaldus laikui. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje knyga parduota daugiau kaip 7 milijonų egzempliorių tiražu, išversta į daugiau kaip 23 kalbų ir iki šiol yra „The New York Times“ bestselerių sąraše.

Tai viena svarbiausių ir populiariausių saviugdos bei psichologijos knygų. Knygoje M. S. Peckas nagrinėja įvairias žmogaus gyvenimo sritis, apjungdamas psichologijos, filosofijos ir dvasinio tobulėjimo aspektus taip siekdamas padėti žmonėms suprasti save ir santykius su kitais.

Knyga suskirstyta į keturias pagrindines dalis:

Pirmoje aptariama disciplinos samprata (M. S. Peckas pabrėžia, kad disciplina yra būtina sąlyga norint pagerinti psichologinę sveikatą).
Antroje – meilė (autorius analizuoja meilės sąvokos reikšmę; psichiatras skiria meilę nuo įsimylėjimo, teigdamas, kad tikroji meilė yra ne emocija, o sąmoningas veiksmas, reikalaujantis pastangų ir atsidavimo).
Trečioje – dvasinis augimas (nagrinėjamas žmonių dvasinio tobulėjimo procesas, tikėjimas, ryšys su Dievu).
Ketvirtoje – malonės paslaptis (M. S. Peckas aptaria malonės sampratą – anot autoriaus, tai yra jėga, padedanti žmonėms įveikti sunkumus ir augti dvasiškai).
Knygoje „Nepramintuoju taku“ M. S. Peckas pripažįsta, kad gyvenimas yra sunkus, o kelionė link dvasinės ramybės – ilga. Visgi autorius skaitytojus atsargiai veda per sunkų ir dažnai skausmingą permainų procesą taip parodydamas, kad šie, nors ir gąsdinantys pokyčiai, gali kardinaliai pakeisti gyvenimą į gera.

Dr. Janet Geringer Woititz (1938–1994) – amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.

Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje “Suaugę alkoholikų vaikai” autorė pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais tokių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.

Ši knyga – ne medicininė studija. Ir ne akademinė tyrimo ataskaita. Veikiau buvo siekiama aprašyti autorės pastebėjimus ir tai, kas bendra šimtams jos sutiktų suaugusių alkoholikų vaikų savęs suvokimui. Aprašytų SAV (suaugę alkoholikų vaikai) savybių Dr. Janet Geringer Woititz neaptaria kaip trūkumų. Tik pateikia sukauptas žinias. Psichologė įsitikinusi – žinojimas išlaisvina, ir tiems, kas atpažins save, atsivers naujos galimybės. Galbūt jie pasiryš įdėti pastangų ir pakeisti bruožus, sunkinančius jų gyvenimą, o gal nesiims nieko. Bet kuriuo atveju skaitytojai geriau pažins save, o tai padės geriau save suprasti. Šitai savo ruožtu įgalins ugdyti savimonę.

“Suaugę alkoholikų vaikai” ne iškart tapo bestseleriu. Daug leidėjų rankraštį atmetė, dar sykį man primindami, kad išpūčiau didelę problemą iš menkniekio. Gal būtų galima išleisti lankstinuką, bet tikrai ne knygą. Nacionalinės alkoholizmo tarybos konferencijoje susipažinau su Gary Seidleriu iš U.S. Journal. Kažkas, susipažinęs su mano darbu, pasiūlė rankraštį parodyti jam. Abu džiaugiamės, kad parodžiau.

Pirmas knygos leidimas pasirodė 1983 metais, ir daugiausia buvo parduodama pagal užsakymus paštu. Knygynų šis leidinys nedomino. Knygą perskaitę suaugę alkoholikų vaikai vieni kitiems apie ją pasakojo ir pirkdavo šeimos nariams. Žinia sklido vis plačiau. Išaugus paklausai, jų paėmė ir knygynai, bet dažniausiai laikė paslėptas sandėlyje. Norintys įsigyti turėdavo teirautis pardavėjų. Lentynose jos negulėjo. Tai trikdė savo šeimos reikalus slėpti pripratusius žmones. Jiems tekdavo nepažįstamo žmogaus prašyti knygos, kurios pavadinimas iškart išduodavo. Bet poreikis drovumą nugalėjo.

Iš anglų kalbos vertė Lina Černiauskaitė