Atsakant į beveik prieš pusę šimto metų Roberto Williamo Scribnerio iškeltą klausimą apie socialinės Reformacijos istorijos tyrimų svarbą – „ar yra socialinė Reformacijos istorija” – knygoje „Tarp pašaukimo ir profesijos. Evangelikų reformatų dvasininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje” analizuojamas LDK XVI a. susiformavusios naujos visuomenės grupės – evangelikų reformatų dvasininkų kolektyvinis portretas.

Aptarti dvasininko kelią pasirinkusių asmenų socialiniai ir profesiniai pagrindai, jų teisinis statusas, bažnytinės karjeros raida. Nagrinėtas dvasininkų santuokos klausimas, turtinė padėtis. Ką reiškė būti evangelikų reformatų dvasininku LDK, taip ir netapusioje protestantiška valstybe, kaip formavosi sudėtingomis sąlygomis veikusių dvasininkų savimonės jausmas, kas jį inspiravo – tai dar viena grupė klausimų, į kuriuos irgi pabandyta atsakyti šiame tyrime.

Knygoje „Tarp pašaukimo ir profesijos. Evangelikų reformatų dvasininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje” taip pat pateikiamas XVI–XVIII a. LDK evangelikų reformatų dvasininkų sąrašas.

Aprašymas

Lietuviškojo judaizmo ypatumai – oponavimas chasidizmui (misnagdiškumas), racionalumas aiškinant Torą ir halakhinius potvarkius, autoritetingi halakhiniai sprendimai, besiremiantys racionalia tekstų analize, ir rabiniškas autoritetas, grįstas rašytinės ir sakytinės Torų išmanymu, modernios ješivos, galiausiai musaro judėjimas – yra plačiausiai žinomi ir pripažįstami kaip bruožai, neatsiejami nuo šiuolaikinio nechasidiško ortodoksinio judaizmo.

Tačiau ar pats šiuolaikinis lietuviškasis ortodoksinis judaizmas nebus įgijęs ir kai kurių bruožų, būdingų chasidiškai ortodoksijai, ir atvirkščiai – chasidizmas perėmęs misnagdiškų elementų? Kodėl, nors dažnai tiek tyrėjai, tiek stebėtojai pabrėžia, kad konfliktas tarp vienos ir kitos stovyklos (ar bent jau konfliktą sukėlusios priežastys) jau nugrimzdo praeity ir laikas pradėti kitokių santykių istoriją, kai kur, taip pat ir Lietuvoje, tie konfliktai vis iš naujo įsiliepsnoja ir tęsiasi?

Turint omenyje naujausius tyrimus apie chasidizmo kaip būtent modernaus judėjimo pradžią, kilusią iš konflikto, o ne sukėlusią konfliktą, knygoje analizuojama rabiniškos konfliktologijos samprata šiandieninės situacijos Lietuvoje kontekste ir pateikiami keli pokalbiai su paskutinį dešimtmetį Sovietų Sąjungoje veikusio disidentinio žydų sugrįžimo prie religijos judėjimo dalyviais, kuriuose fiksuojami šiandieniams, posovietinės erdvės žydams problemiški vienos ar kitos ortodoksijos pasirinkimo niuansai.

Knygoje koncentruojamasi ir į kai kurių su litvakišku judaizmu siejamų aspektų – rabiniško autoriteto ir atsakomybės, musaro, halakhos ir etikos (ne)sąsajos – analizę, atsižvelgiant į ankstesnius tyrimus ir įsitvirtinusius požiūrius į musaro judėjimo humanistinį pobūdį. Monografijoje pristatomi ir keli Lietuvos rabiniškosios minties paveldo – Vilniaus Gaono, r. Izraelio Salanterio ir r. Elijahu Desslerio – tekstai, taip pat rašytojo Chaimo Gradeso apsakyme „Ginčas“ pateikiami poholokaustiniai argumentai už ir prieš lietuviškojo musaro idėjas.

Ši knyga – tai bandymas prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste, diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis tokiomis kategorijomis kaip ritualas ar sacrum, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo” iš „sakytinių” paveldų, t. y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, perspektyvoje. Knygoje pateikiami keli vertimai ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų, daugelį jų palydint komentarais.