Pirmiausia, Allberry knyga nėra akademinis biblistinis traktatas. Jos tikslas – prieinamu ir pastoraciniu būdu atsakyti į dažnai iškylančius klausimus, su kuriais susiduria tiek tikintieji, tiek skeptikai, kalbant apie homoseksualumą Biblijos šviesoje. Šioje knygoje autorius kalba ne apie „senus argumentus“, bet apie nuoseklią, tūkstančius metų trunkančią biblinę seksualinės etikos tradiciją, kurios jis pats sąmoningai laikosi – būtent kaip žmogus, patiriantis potraukį tai pačiai lyčiai.

Allberry aiškiai atskiria potraukį nuo veiksmų ir tapatybės. Jis nelaiko homoseksualaus potraukio savaime nuodėmingu, tačiau pabrėžia, kad potraukis neturėtų tapti mūsų tapatybės pagrindu. Ši pozicija grindžiama krikščioniška nuostata, jog mūsų tapatybė turi būti Kristuje, o ne mūsų troškimuose ar seksualinėse preferencijose.

Teigti, kad Allberry „neturi prieigos prie jo surinktų pasenusių argumentų kritikos“, – tai nesuprasti, jog jis sąmoningai ir sąžiningai laikosi ortodoksinio biblinio mokymo, kuris nepasiduoda kultūriniam spaudimui keistis, bet remiasi Dievo žodžio autoritetu. Knygos stiprybė – ne naujumo siekime, bet ištikimybėje Biblijai, net tada, kai tai kainuoja asmeniškai.

Kritika, kad knyga „bejėgė prieš LGBT+ pozityvią biblistiką“, rodo, kad ji vertinama iš labai specifinės biblistinės krypties – vienos iš daugelio. Tačiau ši pozityvioji kryptis pati yra plačiai kritikuojama tiek evangelikų, tiek katalikų, tiek stačiatikių teologų, nes ji dažnai remiasi Biblijos tekstų pertvarkymu arba selektyviu ignoravimu, o ne jų ištikimu aiškinimu.

Allberry niekur neteigė, kad homoseksualumas yra „ypatinga“ nuodėmė. Priešingai, jis pabrėžia, kad homoseksualūs veiksmai minimi Biblijoje tarp kitų nuodėmių – godumo, paleistuvystės, apgaulės ir pan. – ir nė viena iš jų nėra iškeliama aukščiau ar žemiau kitų. Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo potraukių ar nuodėmių pobūdžio, reikia tos pačios Dievo malonės.

Jei žmogus tikisi knygoje rasti pozityvų homoseksualumo vertinimą, tai tikrai ne ta knyga. Jos tikslas – ne perrašyti Bibliją, kad ji pritaptų prie šiuolaikinės kultūros, bet parodyti, kaip žmogus, patiriantis potraukį tai pačiai lyčiai, gali ištikimai sekti Kristų, neprisitaikydamas prie kultūrinių lūkesčių.