Grįžti atgal Šeima
Išpardavimas!

Joshua Harris. Atsisveikinimo bučinys pasimatymui. Knyga jaunimui

6,40  4,90 

Autorius skelbia naują požiūrį į draugystę ir pasimatymus.

Turime

Produkto kodas: 19-119 Kategorijos: , ,

Aprašymas

Joshua Harris parašė šią knygą būdamas dvidešimt dvejų. 1997 metais Jungtinėse Valstijose ji sukėlė audrą: aistringus ginčus prieš ir už. Ginčijamasi ir dabar. Ar galima ramiai kalbėti, kad dėl meilės reikia… atsisakyti pasimatymų!?

Pasakodamas apie savo kelionę į tikrąją meilę, jis moko skaitytojus jos laukti, jai ruoštis ir kviečia sužinoti, kokia yra Dievo tiesa apie meilę, skaistumą ir vienatvę.

Tikrosios meilės paieškos – tai viena sunkiausių gyvenimo užduočių, ir „greito maisto restoranų“ mąstymo būdas čia netinka. Nesitikėkit, kad šią sunkią užduotį padės išspręsti televizija ar žurnalai. Šią knygą perskaitę sužinosite, nuo ko pradėti. Autoriaus mintys nėra vien davatkiški paistalai. Kelias, siūlomas šioje knygoje, yra kupinas iššūkių. Jis netinka tik skystablauzdžiams.

Knygos ištrauka

Dvyliktasis skyrius

– Pažiūrėk, – pasakė mama, ištiesdama kvietimą. – Vyksime į Dženi vestuves.
Pažvelgus į sužadėtinių nuotrauką, atkaro net mano žandikaulis.
– Negaliu patikėti, – pasakiau. – Dženi Renkvist išteka? Tai neįmanoma!
– Ką tu nori pasakyti žodžiu „neįmanoma”? – paklausė mama.
– Aštuntoje klasėje ji man patiko… Kodėl ji taip greitai išteka?
– Ji sutiko šaunų vaikiną, ir jie nusprendė susituokti. Tokie dalykai vyksta visais laikais…
– Bet kodėl taip atsitinka kaip tik toms mergaitėms, kurios man patiko? – dejavau aš.
– Tu su Dženi nesikalbėjai ir neminėjai jos jau keletą metų, – priminė man mama. – Nepradėk dabar zirzti.
– Aš nezirziu… – pasakiau vėl, žiūrėdamas į nuotrauką. – Mama…
– Taip?
– Imu jausti savo biologinį laikrodį.
– Vaikinai neturi biologinio laikrodžio.
– Neturi?
– Ne.
– Aha…

Vedybos smegenyse

Nepaisant to, ar tu turi biologinį laikrodį, ar ne, pamažu tavo smegenyse ima vis aiškiau šviesti mintis apie vedybas. Paštu atkeliauja tuzinai pakvietimų į draugų vestuves ir staiga tai, kas kažkada atrodė neįsivaizduojama, tampa labai tikroviška. Tave pažįstančių ir žinančių, kad tu su niekuo nedraugauji, žmonių akyse atsiranda tam tikras „piršliavimo” žiburėlis. Jei ir tu taip gyveni, tai žinai, ką turiu omeny. Visi tavo pažįstami mintyse superša tave su kiekvienu į jų akiratį pakliuvusiu vienišu priešingos lyties žmogumi.

Būti vienišu pasiekus „vedybų” amžių yra ganėtinai keblu. Ir net jei tu pats per daug negalvoji apie vedybas, galima būti užtikrintam, kad apie jas galvoja visi kiti. Kai sulaukiau dvidešimt vienerių, tai tapo aišku ir mano šeimoje. Mes turime tradiciją rašyti vienas kitam laiškus per gimimo dieną, ir tie laiškai, kuriuos gavau per savo dvidešimt pirmąjį gimtadienį, tikrai užklupo mane netikėtai. Paklausite, kodėl? Ogi dėl daugybės užuominų apie tą „ypatingą asmenį”, kuris, mano tėvų ir brolio nuomone, vieną dieną staiga išdygs mano gyvenime.

Mano mamos buvo parašyta: „Žinau, kad bus sunku su tavimi atsisveikinti, kai tu sutiksi tą žmogų, kurio mes visi laukiame ir už kurį visi meldžiamės”. „Tą, už kurį meldžiamės ir kurio laukiame? – pagalvojau. – Čia tai bent, Mamyte! Aš greitai nurašiau jos komentarą į ANAS (Aš Noriu Anūkų Sindromą). Apimtas susidomėjimo, padėjau mamos laišką į šalį ir pradėjau skaityti tėčio linkėjimus. Jis buvo pilnas tėviškų patarimų, tačiau ir jo paskutinės eilutės buvo apie vedybas: „Baigdamas noriu pasakyti, kad būtum pasirengęs ją neužilgo sutikti, jei dar nesutikai jos dabar. Ją tau parūpins Dievas, nes „gera žmona yra iš Viešpaties”. Kai suprasi, kad suradai ją – būk kantrus, neprivalai skubėti. Tačiau taip pat ir per daug nedelsk. Vesk ją maždaug po metų ir tikėk, kad Dievas tau padės ja pasirūpinti”.

Perskaitęs šiuos žodžius pajutau, kaip išdžiūvo burna. Padėjau laišką į šalį, vėl paėmiau jį ir dar kartą perskaičiau tą pačią eilutę: „Būk pasirengęs ją greitai sutikti”. Oho! Niekada tėtis nekalbėjo apie vedybas taip rimtai. Tai skambėjo taip atsakingai, taip „suaugusiai”.

Tada atplėšiau savo dvylikamečio brolio Džoelio laišką. Jis sumaketavo jį kompiuteriu ir išspausdino spalvotu tėčio spausdintuvu. „Žinoma, – pagalvojau, – Džoelis negalėjo susigundyti šia vedybų kvailyste”. Tačiau klydau. Laiško pabaigoje jis rašė: „Man labai patinka gyventi su tavimi viename kambaryje – ir ypač todėl, kad žinau, jog vieną dieną tu dalysiesi kambariu su kuo nors kitu”.

Prapliupau juokais. Mano mama laukė ir meldėsi, tėtis tikėjosi ją greitai sutikti, o brolis jau kalbėjo apie pirmąją vedybų naktį! Niekas net neminėjo vedybų, kai man sukako aštuoniolika ar devyniolika arba dvidešimt metų. Tačiau dabar apie tai kalbėjo visas kaimas! Jei būčiau geriau jų nepažinojęs, būčiau galėjęs pagalvoti, kad mano šeimos nariai susirinko tamsiame kambarėlyje ir nutarė manimi kuo greičiau atsikratyti mane apvesdindami.

Kas dabar?

Nors mano šeima nenorėjo manęs pastūmėti į skubotas vedybas, jų laiškai man priminė, jog įžengiau į naują gyvenimo etapą. Šiuo mano gyvenimo momentu vedybos buvo įmanomos, ir, jei Dievas parodytų man tinkamą asmenį, aš galėčiau vesti.
Ši mintis ir jaudino, ir trikdė. Dievas dar neparodė man to asmens. Tie mano draugai, kurie norėjo vesti panelę Tobuląją (arba ištekėti už pono Tobulojo), gali šiuo metu susidurti su finansinėmis kliūtimis arba spręsti, kur gyventi – tačiau jie bent jau žino, ką turi daryti. Jie jau nubrėžė savo kelionės trajektoriją. Tačiau mano kelias nėra toks aiškus.

Jei ir tu esi tokio pat amžiaus, gal taip pat keli klausimus, panašius į mano: ar tai, jeigu aš jau galiu vesti, ar privalau dabar savo gyvenime ko nors ieškoti? Ar turiu galvoti, kad greitai apsivesiu, o gal reikia gyventi, lyg niekada nevesiu? Ką man daryti dabar?
(…)

Papildoma informacija

Svoris 240 g
Išmatavimai 12.6 × 19.8 cm
Leidykla

Išleidimo metai

Puslapių skaičius

Viršelis

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “Joshua Harris. Atsisveikinimo bučinys pasimatymui. Knyga jaunimui”

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *