Knygoje apmąstomas tylos vaidmuo žmogaus vidiniame gyvenime, Šventajame Rašte, Bažnyčios liturgijoje. Tyla yra seniausia pasaulyje malda. Taip meldėsi Mozė, Abraomas, Jonas Krikštytojas, Jėzus ir daugelis kitų. Triukšmingame nūdienos pasaulyje tyla tapo prabanga. Vis dėlto didingiausi ir gražiausi dalykai nutinka būtent tyloje. Juk ir Dievas į mūsų širdis prabyla tyloje ir vienumoje.

Knygos autorius Dietrichas von Hildebrandas – vienas garsiausių XX a. filosofų ir teologų. Jo kartu su žmona Alice von Hildebrand parašytą knygą „Gyvenimo menas“ galima pavadinti tikru moralinio gyvenimo vadovu. Ją sudaro aštuonios esė apie dorybines laikysenas, kurios yra būtinos siekiant laimės ir bendrojo gėrio. Katalikų Bažnyčios Katekizmas moko: „Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi.“ KBK nurodo keturias pagrindines dorybes – tai protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Apie jas buriasi visos kitos. Garsių filosofų pora kalba apie pamatines dorybines laikysenas – tai pagarba, ištikimybė, atsakingumas, tiesos meilė, gerumas, bendrystė ir viltis. Nenusižengsime tiesai sakydami, kad jos taip pat vadintinos pagrindinėmis dorybėmis, nes tiek dorybinės laikysenos, tiek pagrindinės dorybės yra „tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus ir valdančios mūsų elgesį“ (KBK). Tiek vienos, tiek kitos atskleidžia dorovinio grožio pasaulį, Viešpaties šlovę savo kūrinyje. Itin gražiai tokį teisėtą pliuralizmą dorybių mokymo srityje nusako Bažnyčios mokytojo šv. Pranciškaus Salezo ištarmė: „Iš tų pačių žiedų galima supinti skirtingus vainikus, ir kiekvienas bus saviškai gražus.“

2017 m. Lietuva, kaip ir daugelis krikščioniškų šalių visame pasaulyje, švenčia 500-ąsias Reformacijos metines, pažymint 1517-uosius, kai Martynas Liuteris paskelbė savo tezes.
Lietuvos Respublikos Seimas 2017 metus paskelbė Reformacijos metais, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Reformacija suteikė Lietuvai daug iškilių, meilę gimtajai kalbai puoselėjusių, raštijos ir kultūros srityje veikusių, švietimo sistemą formavusių asmenybių – Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį, Joną Bretkūną, Abraomą Kulvietį ir t.t.

Šiai iškiliai datai paminėti Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga drauge su valstybiniu choru “Vilnius” parengė leidybai profesionalią kompaktinę plokštelę su liuteroniškų giesmių rinkiniu. Besirengiant Reformacijos jubiliejinių renginių bei koncertų ciklui, kilo idėja šalia šios plokštelės išleisti ir natų sąsiuvinį chorams, į kurį yra surinktos visos kompaktinėje plokštelėje skambančios giesmės. Tai pačios vertingiausios ir dažniausiai evangelikų liuteronų bei reformatų bažnyčiose giedamos reformacijos laikų giesmės, paties M. Liuterio, P.Gerhardo, J.Neanderio ir kitų autorių sukurtais tekstais bei melodijomis, kad chorų vadovai, nusprendę giesmes giedoti, turėtų viename leidinyje ir tekstus, ir muziką.

Džiaugiamės galimybe įrašyti dvigubą liuteroniškų giesmių kompaktinę plokštelę.
Pirmoje plokštelės dalyje įrašytos giesmės apima visus Bažnyčios liturginius metus, joje įrašytos Advento, Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių giesmės. O antrojoje plokštelėje sudėtos laidotuvėms skirtos giesmės – kurias galima ne tik giedoti, bet ir klausytis išlydint artimuosius.

Kompaktinėje plokštelėje skamba pačios žinomiausios liuteroniškos giesmės, žinomos ir mėgiamos visame liuteroniškame pasaulyje. Tarp jų „Tvirčiausia apsaugos pilis“, „Viešpatį liaupsink“, „Krikščionys, džiaukimės didžiai“. Taip pat sudarėme giesmių aprašus, kad būtų žinoma, iš kur yra kilusi giesmė, kas ją išvertė į lietuvių kalbą, kas parašė pirmąją melodiją, kas ją toliau harmonizavo.

Martynas Liuteris yra pasakęs, kad giedojimas – tai antras svarbiausias dalykas po maldos. Liuteronams giesmės – tai skelbimas, pasakojimas, kiekviena jų aiškiai perduoda Dievo Žodį ir evangeliškąją mintį. Būtent giesmės tiek pamaldose, tiek šeimos bei asmeniniame gyvenime sujungia tikinčiuosius su skelbiama žinia apie Kristų, padaro ją aktualią kasdienybėje. Giesmė palaiko ir perduoda iš kartos į kartą liuteronišką tikėjimą.

Jei liuteroniškas dvasingumas kuo ir ypatingas, tai pirmiausia visuotiniu giedojimu. Didžiąją dalį liuteronų giedamų giesmių galima pavadinti eiliuotais pamokslais, Evangelijos skelbimu. Teologine ir poetine prasme puikūs tekstai bei šimtmečius gyvuojančios melodijos išlaiko autentišką tikinčiojo ryšį su Dievu ir Bažnyčia, kreipia į artimo meilę. Linkiu, kad besiklausant šių giesmių kiekvienas tikinysis asmeniškai ir sąmoningai dalyvautų Dievo garbinime, jaustųsi bendruomenės dalimi ir tuo pačiu būtų jų stiprinamas.

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas
Mindaugas Sabutis