Kai kurie krikščionys žino, kad Viešpats gali gyvenimą paversti nuotykiu. Vienas iš jų – majoras V. Ijanas Thomas, kareivis iki kaulų smegenų. Nors jo šeima ir lankė bažnyčią, tačiau nei namuose, nei bažnyčioje jis beveik nieko nesužinojo apie Bibliją. Antrojo pasaulinio karo metais jis suprato, kad jo gyvenimo centras turi būti Jėzus. Ši knyga yra pasakojimas apie Gelbstintį Kristaus gyvenimą.

Penktas pataisytas leidimas

Turinys
Įžanga /9
Dievo meilė žmogui /11
Nusidėjeliui reikia Išgelbėtojo /19
Atgaila /25
Išpažintis /40
Pasišventimas /45
Tikėjimas ir priėmimas /51
Ar esame Kristaus sekėjai /58
Augimas Kristuje /67
Darbas ir gyvenimas /77
Dievo pažinimas /84
Melstis – teisė ypatinga /91
Ką daryti su abejonėmis /103
Džiaugsmas Viešpatyje /111

K E L I A S P A S K R I S T Ų
Įžanga
Nedaug knygų, padedančių žmonijai dvasiškai pabusti,
yra taip paplitę, kaip „Kelias pas Kristų“.
Ši knyga buvo išleista daugiau kaip septyniasdešimčia
kalbų. Ji įkvėpė šimtus tūkstančių žmonių visame
pasaulyje, net atokiausiuose kampeliuose. Nuo pat
pirmojo knygos pasirodymo 1892 metais leidėjai buvo
priversti vėl ir vėl kartoti jos leidimą. Skaitančioji visuomenė
buvo nepasotinama.
Šios knygos autorė Elena Vait (1827 – 1915) krikščionių
visuomenei buvo žinoma kaip rašytoja ir Dievo
Žodžio skelbėja, dirbusi dvasinį darbą trijuose žemynuose.
Ji gimė Portlande, Meino valstijoje. Savo
vaikystę rašytoja praleido šiaurės rytinėje JAV dalyje.
Vėliau darbas ir kelionės atvedė ją į centrines ir vakarines
valstijas. 1885 – 87 metais skelbėja gyveno ir dirbo
pirmaujančiose Europos šalyse. Čia ji dažnai kalbėdavo
didelėms auditorijoms ir be pertraukos rašė. Vėliau devynerius
metus rašytoja praleido Australijoje ir Naujojoje
Zelandijoje. Jos plunksnai priklauso keturiasdešimt
penkios didelės ir mažesnės apimties knygos teologijos,
švietimo, sveikatos, šeimyninio gyvenimo ir praktiškosios
krikščionybės klausimais. Kai kurių jos knygų tiražas
siekia milijoną. Iš jų labiausiai skaitoma ir paplitusi
knyga – „Kelias pas Kristų“.
Pats knygos pavadinimas nusako jos turinį. Ji atskleidžia
skaitytojams, kad Jėzus Kristus vienintelis
gali patenkinti ieškančios sielos reikmes. Abejojantiems
ir nežinantiems ji rodo kelią į ramybę ir gyvenimą su
Dievu. Tuos, kurie ieško tiesos ir dieviškojo charakterio
tobulumo, žingsnis po žingsnio ji veda krikščioniškojo
gyvenimo keliu, kad jie galėtų patirti visišką atsidavimo
Viešpačiui palaimą. Ji įrodo, kad nugalėti galima
tik per išgelbėjimo malonę, išlaikant geriausio žmonijos
Draugo jėgą savyje.
Vieną dieną, saulei nusileidus, Jokūbas atsigulė pamiegoti.
Sapne „žiūri, stovi laiptai ant žemės, o jų viršus
siekia dangų, ir […] Viešpats stovi prie jo […]“ (Pradžios 28,
12–13). Jam buvo atskleistas žemės ir dangaus ryšys.
Tas, kuris stovėjo laiptų viršuje, tarė paguodos ir vilties
žodžius. Mes nuoširdžiai linkime, kad šią dangiškąją
viziją pamatytų visi, kurie skaitys šitą knygą.
Leidėjai

Dievo meilė žmogui
Ir gamta, ir dieviškasis apreiškimas [Šventasis raštas]
vienodai liudija Dievo meilę. Mūsų Dangiškasis
Tėvas yra gyvybės, išminties ir džiaugsmo šaltinis.
Kokia graži ir puiki Jo sukurta gamta! Kaip nuostabiai
ji tarnauja ne tik žmogaus, bet ir visų būtybių laimei.
Saulės šviesa ir džiuginantis bei žemę gaivinantis lietus,
kalvos, jūros ir slėniai – visa mums kalba apie Kūrėjo
meilę. Tai Jis rūpinasi kasdieninėmis Savo kūrinių
reikmėmis. „Visų akys žvelgia į Tave su viltimi, ir Tu duodi
jiems peno, kai reikia. Tu atveri Savo ranką ir patenkini kiekvienos
gyvos būtybės troškimą“ (Psalmė 145, 15–16).
Dievas sukūrė žmogų šventą ir visiškai laimingą.
Pasaulį Kūrėjas sukūrė be mažiausio sugedimo pėdsako
ir prakeikimo šešėlio. Bet Dievo Įstatymo – meilės
Įstatymo pažeidimas atnešė į pasaulį sielvartą ir mirtį.
Tačiau net kančiose dėl atsiradusios nuodėmės atsiskleidžia
Dievo meilė. Parašyta, kad Dievas prakeikė
žemę dėl žmogaus (žr. Pradžios 3, 17–18). „Erškėčiai ir usnys“
– tai sunkumai ir išbandymai, paverčiantys žmogaus
gyvenimą vien triūsu ir rūpesčiais. Bet jie buvo
sukurti kaip būtina auklėjimo priemonė, prikelianti
žmogų iš pražūties ir nuopuolio.
Vis dėlto puolęs pasaulis nėra pilnas vien sielvartų ir
nelaimių. Pačioje gamtoje mes galime pastebėti vilties
ir paguodos ženklų. Usnys augina žiedus ir erškėčiai
pasipuošia rožėmis. Kiekvienas besiskleidžiantis pumpurėlis,
kiekvienas dygstančios žolės daigelis byloja,
kad „Dievas yra meilė“. Paukščiai, suokiantys savo linksmas giesmes,
įvairiaspalvės kvapnios gėlės, didingi medžiai, plačiai išskleidę žaliuojančias
šakas – visa rodo švelnų tėvišką Dievo rūpinimąsi, kad
Jo vaikai būtų laimingi.
Dievo Žodis atskleidžia Dievo charakterį. Jis Pats
skelbė Savo beribę meilę ir užuojautą. Mozei meldžiantis:
„Prašyčiau parodyti man Savo šlovę“, Viešpats atsakė:
„Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas Mano gerumas
ir ištarsiu prieš tave vardą ‘Viešpats’“ (Išėjimo 33, 18–19).
Viešpats praeidamas pro Mozę, tarė: „Viešpats, Viešpats,
esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus
gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis
kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Išėjimo 34, 6–7). Taip atsiskleidžia Jo šlovė.
Jis „maloningas ir gailestingas“, „Jam malonu būti gailestingam“ (Jonos
4, 2; Michėjo 7, 18).
Viešpats kviečia mus prie Savęs įvairiausiais ženklais žemėje ir danguje.
Jis stengiasi parodyti mums Save per gamtos kūrinius bei giliausius
ir švelniausius jausmus, kokie tik gali kilti žmonių širdyse. Bet visa tai yra tik
silpnas Jo meilės atspindys. Priešas aptemdė žmonių
protus, ir, nepaisydami daugelio įrodymų, jie ėmė
žiūrėti į Dievą su baime ir įsivaizduoti Jį rūstų, neatlaidų.
Žmonės įsivaizdavo Dievą esant griežtu teisėju,
žiauriu ir reikliu skolintoju, esybe, kurios svarbiausias
bruožas – griežtas teisingumas. Šėtonas pavaizdavo
Kūrėją nepatiklų, stropiai ieškantį žmonių pražangų ir
klaidų, kad galėtų juos apkaltinti. Jėzus tam ir atėjo į
žemę, kad išsklaidytų tą niūrią tamsą ir parodytų pasauliui
beribę Dievo meilę.
Dievo Sūnus nužengė iš dangaus parodyti mums
Tėvą. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis
Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“
(Jono 1, 18). „Ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas,
nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės
apreikšti“ (Mato 11, 27). Kai vienas iš mokinių paprašė:
„Viešpatie, parodyk Tėvą“, Jėzus tarė:
„Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas
yra matęs Mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums
Tėvą?’“(Jono 14, 8–9). Jėzus taip nusakė Savo tikslą
žemėje: „Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad
neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams
išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų” (Luko 4, 18). Jis keliavo,
darydamas gera ir gydydamas šėtono apsėstuosius.
Buvo kaimų, kuriuose nesigirdėjo ligonių dejonių, nes
ten praėjo Gelbėtojas. Jo darbai liudij o Jo dieviškąjį patepimą.
Kiekvienu Savo poelgiu Jis rodė meilę, gailestingumą
ir užuojautą. Visa širdimi Jis mylėjo ir gailėjosi
žmonių. Jėzus priėmė žmogaus prigimtį, kad patirtų
vargus. Net patys vargingiausi ir nuolankiausi nebij ojo
kreiptis į Jį. Prie Jo linko maži vaikeliai. Jie mėgo sėdėti
Jam ant kelių ir žvelgti į Jo susimąsčiusį ir malonų veidą.
Jėzus neslėpė nė vieno tiesos žodžio, bet visada tardavo
jį su meile. Bendraudamas su žmonėmis, Jis rodė
didžiausią taktą, rūpestį ir dėmesį. Jis niekada nebuvo
šiurkštus, niekada be reikalo neištarė griežto žodžio,
niekada nesuteikė skausmo jautriai sielai. Jis nesmerkė
žmonių silpnumo. Visada su meile sakė tiesą. Jis smerkė veidmainystę
ir nedorumą, bet Jo balsas drebėdavo ir akys plūsdavo ašaromis,
tariant teisingus priekaištų žodžius.
Jis verkė dėl Jeruzalės – miesto, kurį mylėjo, tačiau kuris nepripažino
Jo – Kelio, Tiesos ir Gyvenimo. Žydai atmetė savo Išgelbėtoją, bet Jis
net tada nenustojo jų mylėti ir užjausti.
Visą Savo gyvenimą Jis aukojosi ir rūpinosi kitais. Kiekviena
siela Jam buvo brangi. Dieviškoji didybė nekliudė Jam švelniai elgtis su kiekvienu Dievo
šeimos nariu. Kristus matė, kad kiekvienas žmogus
yra puolusi siela; ją Jis ir atėjo išgelbėti.
Toks Kristaus charakteris atsiskleidžia žemėje. Tai
Jis, mūsų Dangiškasis Tėvas, per Kristų išlieja dieviškąją
užuojautą žmonij ai. Jėzus, mylintis ir gailestingas
Gelbėtojas, buvo Dievas, „apreikštas kūne“ (1 Timotiejui 3, 16).
Jėzus gyveno, kentėjo ir mirė, kad mus atpirktų. Jis tapo
Skausmų Vyru, kad mes galėtume džiaugtis amžinuoju gyvenimu.
Dievas leido Savo mylimam, pilnam malonės
ir tiesos Sūnui nusileisti iš neapsakomos šlovės pasaulio į žemę, suteptą
nuodėmės bei aptemdytą mirties ir prakeikimo. Jis leido, kad Kristus
paliktų tėviškos meilės gelmes, nužengtų iš ten, kur Jį garbina angelai,
ir kęstų gėdą, įžeidinėjimus, pažeminimą, neapykantą ir mirtį.
„Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis“
(Izaij o 53, 5). Pažvelkite į Jį, kenčiantį dykumoje, Getsemanėje, ant kryžiaus!
Nekaltasis Sūnus prisiėmė visą nuodėmės naštą.
Jis, esantis viena su Tėvu, Savo siela pajuto, kaip labai
nuodėmė atitolina žmogų nuo Dievo. Todėl iš Jo lūpų
išsiveržė sielvarto šauksmas: „Mano Dieve, Mano Dieve,
kodėl Mane apleidai?!“ (Mato 27, 46) Tai nuodėmės našta, jos baisumas – bedugnė, skirianti žmogų nuo Dievo,
perplėšė Dievo Sūnaus širdį.
Ši didžioji auka buvo paaukota ne tam, kad įžiebtų
meilę žmogui Dangiškojo Tėvo širdyje ir pažadintų
Jam norą išgelbėti žmones. Ne ir dar kartą ne! „Dievas
taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų“ (Jono
3, 16). Tėvas mus myli ne todėl, kad Kristus mus atpirko,
bet Sūnus todėl mus atpirko, kad Tėvas mus myli.
Kristus buvo Tarpininkas, per kurį Dievas galėjo išlieti
Savo meilę puolusiam pasauliui. „Juk tai Dievas Kristuje
sutaikino su Savimi pasaulį“ (2 Korintiečiams 5, 19). Dievas
kentėjo kartu su Sūnumi Getsemanės sode, mirtis ant
Golgotos kryžiaus ir beribės meilės pripildyta širdis –
tai kaina, sumokėta už mūsų atpirkimą.
Jėzus pasakė: „Tėvas myli Mane, nes Aš guldau Savo
gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau“ (Jono 10, 17). Tai yra:
„Mano Tėvas taip myli jus, kad Jis dar labiau Mane pamilo
už tai, kad atidaviau Savo gyvybę, jus atpirkdamas.
Užimdamas jūsų vietą, prisiimdamas jūsų nuodėmes
ir prasižengimus bei atiduodamas gyvybę už
jus, Aš tapau dar brangesnis Savo Tėvui. Nes po Mano
aukos Dievas gali būti teisingas ir pateisinti kiekvieną
tikintį į Jėzų nusidėjėlį“.
Tik Dievo Sūnus galėjo mus atpirkti, nes tik Tas,
kuris yra viena su Tėvu, galėjo Jį parodyti pasauliui.
Tik Sūnus pažinojo visas dieviškosios meilės gelmes
ir galėjo tą meilę atskleisti pasauliui. Niekas kitas, tik
didžioji Kristaus auka už puolusią žmonij ą galėjo išreikšti
beribę Tėvo meilę žmonėms.
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį
Sūnų“. Jis atidavė Sūnų ne tik dėl to, kad Šis gyventų
tarp žmonių, kentėtų už jų nuodėmes ir mirtų
kaip auka už jas. Kristus turėjo patirti žmonijos dalią
ir vargus. Tas, kuris buvo viena su Dievu, susijungė su
žmonėmis neatskiriamai. Jėzus nesigėdi „juos vadinti
broliais“ (Hebrajams 2, 11). Jis – Auka už mus, mūsų Užtarėjas,
mūsų Brolis, per amžius esantis viena su Savo
atpirkta žmonija. Prieš Dievo sostą Jis stovi kaip Žmogaus
Sūnus. Visa tai įvykdyta, kad žmogus galėtų pakilti
iš pražūties bei nuodėmių, liudyti Dievo meilę ir
džiaugtis šventu gyvenimu.
Kaina, sumokėta už mūsų atpirkimą,
ir didžiulė mūsų Dangiškojo Tėvo auka,
atiduodant Sūnų mirčiai už mus, turi
priversti kiekvieną susimąstyti, kuo jis
gali tapti per Kristų. Matydamas begalinę
tėviškąją meilę žūstančiai žmonij ai,
apaštalas Jonas tapo kupinas pasigėrėjimo
ir pagarbos. Nerasdamas žodžių šiai didžiajai meilei apsakyti,
jis kreipiasi į pasaulį: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus
Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jono 3, 1) Kaip didžiai
vertinamas žmogus! Nusidėdami žmonės atiduoda savo gyvenimą
šėtono valdžiai. Bet tikėdami Kristaus auka, Adomo sūnūs gali tapti Dievo vaikais. Priimdamas žmogiškąją prigimtį, Kristus išaukštino žmoniją. Tik susivieniję su Kristumi
nusidėjėliai gali būti verti vadintis Dievo vaikais.
Su kuo palyginti tokią meilę? – Dangiškojo Karaliaus
vaikai! Koks brangus pažadas! Tema giliausiems
apmąstymams! Sau lygių neturinti meilė pasauliui,
nusigręžusiam nuo Jo! Ta mintis nuramina sielą, o
protas paklūsta Dievo valiai. Juo labiau mes tyrinėjame
dieviškąjį charakterį Golgotos kryžiaus šviesoje,
juo aiškiau matome Dievo gailestingumą, švelnumą ir
atlaidumą, susijungusius su teisingumu, ir juo aiškiau
mes pastebime beribės meilės ir užuojautos, didesnės
už motinos gailestį suklydusiam sūnui, įrodymus.

Išsami Šventojo Rašto apžvalga praplečia ir praturtina gerai žinomų Biblijos ištraukų supratimą. Norintys tarnauti kitiems turi siekti gilesnio jos pažinimo. Būtent šio tikslo Jums padės siekti mūsų trijų daliu apžvalga „Geriau pažinkime Bibliją“.

Nepaisant to, jokia knyga nepakeis pačios Biblijos. Todėl naudingiausia būtų, jei prieš studijuodami šią apžvalgą, Jūs ne vieną kartą perskaitytumėte atitinkamą Šventojo Rašto ištrauką, naudodamiesi skirtingais Biblijos vertimais. Perskaitę klauskite savęs: „Ką Žodis kalba man?“ Pastangos pritaikyti Biblijos žodžius savo gyvenime tikrai neliks bevaisės.