Atnaujinta ne tik išvaizda, bet ir priedai: puikūs žemėlapiai, Biblijos chronologija ir kitos pagalbinės lentelės studijavimui.

Kanoninis leidimas (be Antrojo kanono knygų). Auksuoti puslapiai, yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: spalvotais žemėlapiais, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.
KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.
Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Kanoninis leidimas (be Antrojo kanono knygų). Yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui ir gilesniam Biblijos pažinimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

Kanoninis leidimas (be Antrojo kanono knygų) su knygų iškartomis. Su puikiais priedais studijavimui ir gilesniam Biblijos pažinimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo