Atnaujinta ne tik išvaizda, bet ir priedai: Biblijos chronologija ir kitos pagalbinės lentelės studijavimui.

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Auksuoti puslapiai, yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: spalvotais žemėlapiais, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KAS YRA ŠVENTASIS RAŠTAS?

Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas knygų, laiškų ir kitų raštų rinkinys, per kurį kurį Dievas atskleidžia save žmonėms. Šventąjį Raštą vadiname Biblija, nes graikų kalba „biblia“ reiškia „knygos“. Šventąjį Raštą, sudaro dvi dalys: Senasis Testamentas, perteikiantis istoriją iki Jėzaus Kristaus, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Jo mokymą, veiklą ir apie pažadą vėl sugrįžti į žemę, atstatyti teisingumą. Verta pastebėti, kad žodį „testamentas“ reiktų suprasti jo biblinių laikų reikšme, tuomet apėmusia ir sutartį, šiuo atveju – šventą sutartį tarp Dievo ir žmonijos, užtikrinančią teisingus žmonių santykius su Kūrėju ir Jo kūriniais, taip pat sveikus žmonių tarpusavio santykius.

AR ŠVENTASIS RAŠTAS YRA DIEVO ŽODIS?

Naujajame Testamente skaitome: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2Tim 3,16-17) ir Dievo žodis yra gyvas (Heb 4,12). Nesunku pastebėti paralelę su Kūrimo istorija: iš dulkių suformuotas žmogus pradžioje nėra gyva būtybė; tokia tampa tik nuo to momento, kai Dievas į jo šverves įkvepia gyvybės alsavimą (Pr 2,7). Apie tai, kad Šventajame Rašte mūsų skaitomi žodžiai yra įkvėpti, liudija ir Jėzus klausytojams primindamas karaliaus Dovydo psalmę: „…Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs: Viešpats tarė mano viešpačiui…“ (Mk 12, 36, Ps 110, 1). Šventojo Rašto autoritetą (tokia apimtimi kiek jis tuo metu buvo užrašytas) parodo ir tokie Jėzaus žodžiai: „… turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44).

KAS PARAŠĖ ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ? KOKIOS KNYGOS SUDARO ŠV. RAŠTĄ?

Šventojo Rašto knygas ir laiškus rašė daugiau nei keturiasdešimt skirtingų žmonių: karaliai, karališkieji valdininkai, kunigai, pranašai, poetai, gydytojai … net žvejai 😉 Taip pat yra kai kurių Biblijos dalių, kuriose mokslininkai ir istorikai nėra tikri dėl autorystės. Šventajame Rašte randame gana labai įvairių žanrų knygas. Senąjį Testamentą sudaro istorinės knygos, teisė, poezija, išmintis ir pranašiškos knygos. Naująjį Testamentą sudaro keturios evangelijos, viena istorinė knyga, 21 laiškas ir viena pranašiška knyga. Šventajam Raštui užrašyti prireikė daugiau nei 1000 metų.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI ŠVENTOJO RAŠTO LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobijo, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo.

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo.

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Auksuoti puslapiai, yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: spalvotais žemėlapiais, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KAS YRA ŠVENTASIS RAŠTAS?

Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas knygų, laiškų ir kitų raštų rinkinys, per kurį kurį Dievas atskleidžia save žmonėms. Šventąjį Raštą vadiname Biblija, nes graikų kalba „biblia“ reiškia „knygos“. Šventąjį Raštą, sudaro dvi dalys: Senasis Testamentas, perteikiantis istoriją iki Jėzaus Kristaus, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Jo mokymą, veiklą ir apie pažadą vėl sugrįžti į žemę, atstatyti teisingumą. Verta pastebėti, kad žodį „testamentas“ reiktų suprasti jo biblinių laikų reikšme, tuomet apėmusia ir sutartį, šiuo atveju – šventą sutartį tarp Dievo ir žmonijos, užtikrinančią teisingus žmonių santykius su Kūrėju ir Jo kūriniais, taip pat sveikus žmonių tarpusavio santykius.

AR ŠVENTASIS RAŠTAS YRA DIEVO ŽODIS?

Naujajame Testamente skaitome: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2Tim 3,16-17) ir Dievo žodis yra gyvas (Heb 4,12). Nesunku pastebėti paralelę su Kūrimo istorija: iš dulkių suformuotas žmogus pradžioje nėra gyva būtybė; tokia tampa tik nuo to momento, kai Dievas į jo šverves įkvepia gyvybės alsavimą (Pr 2,7). Apie tai, kad Šventajame Rašte mūsų skaitomi žodžiai yra įkvėpti, liudija ir Jėzus klausytojams primindamas karaliaus Dovydo psalmę: „…Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs: Viešpats tarė mano viešpačiui…“ (Mk 12, 36, Ps 110, 1). Šventojo Rašto autoritetą (tokia apimtimi kiek jis tuo metu buvo užrašytas) parodo ir tokie Jėzaus žodžiai: „… turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44).

KAS PARAŠĖ ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ? KOKIOS KNYGOS SUDARO ŠV. RAŠTĄ?

Šventojo Rašto knygas ir laiškus rašė daugiau nei keturiasdešimt skirtingų žmonių: karaliai, karališkieji valdininkai, kunigai, pranašai, poetai, gydytojai … net žvejai 😉 Taip pat yra kai kurių Biblijos dalių, kuriose mokslininkai ir istorikai nėra tikri dėl autorystės. Šventajame Rašte randame gana labai įvairių žanrų knygas. Senąjį Testamentą sudaro istorinės knygos, teisė, poezija, išmintis ir pranašiškos knygos. Naująjį Testamentą sudaro keturios evangelijos, viena istorinė knyga, 21 laiškas ir viena pranašiška knyga. Šventajam Raštui užrašyti prireikė daugiau nei 1000 metų.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI ŠVENTOJO RAŠTO LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobijo, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo.

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Auksuoti puslapiai, yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: spalvotais žemėlapiais, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.
KAS YRA ŠVENTASIS RAŠTAS?

Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas knygų, laiškų ir kitų raštų rinkinys, per kurį kurį Dievas atskleidžia save žmonėms. Šventąjį Raštą vadiname Biblija, nes graikų kalba „biblia“ reiškia „knygos“. Šventąjį Raštą, sudaro dvi dalys: Senasis Testamentas, perteikiantis istoriją iki Jėzaus Kristaus, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Jo mokymą, veiklą ir apie pažadą vėl sugrįžti į žemę, atstatyti teisingumą. Verta pastebėti, kad žodį „testamentas“ reiktų suprasti jo biblinių laikų reikšme, tuomet apėmusia ir sutartį, šiuo atveju – šventą sutartį tarp Dievo ir žmonijos, užtikrinančią teisingus žmonių santykius su Kūrėju ir Jo kūriniais, taip pat sveikus žmonių tarpusavio santykius.

AR ŠVENTASIS RAŠTAS YRA DIEVO ŽODIS?

Naujajame Testamente skaitome: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2Tim 3,16-17) ir Dievo žodis yra gyvas (Heb 4,12). Nesunku pastebėti paralelę su Kūrimo istorija: iš dulkių suformuotas žmogus pradžioje nėra gyva būtybė; tokia tampa tik nuo to momento, kai Dievas į jo šnerves įkvepia gyvybės alsavimą (Pr 2,7). Apie tai, kad Šventajame Rašte mūsų skaitomi žodžiai yra įkvėpti, liudija ir Jėzus klausytojams primindamas karaliaus Dovydo psalmę: „…Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs: Viešpats tarė mano viešpačiui…“ (Mk 12, 36, Ps 110, 1). Šventojo Rašto autoritetą (tokia apimtimi kiek jis tuo metu buvo užrašytas) parodo ir tokie Jėzaus žodžiai: „… turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44).

KAS PARAŠĖ ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ? KOKIOS KNYGOS SUDARO ŠV. RAŠTĄ?

Šventojo Rašto knygas ir laiškus rašė daugiau nei keturiasdešimt skirtingų žmonių: karaliai, karališkieji valdininkai, kunigai, pranašai, poetai, gydytojai … net žvejai 😉 Taip pat yra kai kurių Biblijos dalių, kuriose mokslininkai ir istorikai nėra tikri dėl autorystės. Šventajame Rašte randame gana labai įvairių žanrų knygas. Senąjį Testamentą sudaro istorinės knygos, teisė, poezija, išmintis ir pranašiškos knygos. Naująjį Testamentą sudaro keturios evangelijos, viena istorinė knyga, 21 laiškas ir viena pranašiška knyga. Šventajam Raštui užrašyti prireikė daugiau nei 1000 metų.
KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI ŠVENTOJO RAŠTO LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo.
KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentas nuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentas nuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Atnaujinta ne tik išvaizda, bet ir priedai: Biblijos chronologija ir kitos pagalbinės lentelės studijavimui.

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Atnaujinta ne tik išvaizda, bet ir priedai: Biblijos chronologija ir kitos pagalbinės lentelės studijavimui.

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Labai gražus ekumeninis Šventojo Rašto leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Auksuoti puslapiai, yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: spalvotais žemėlapiais, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis.
Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KAS YRA ŠVENTASIS RAŠTAS?

Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas knygų, laiškų ir kitų raštų rinkinys, per kurį kurį Dievas atskleidžia save žmonėms. Šventąjį Raštą vadiname Biblija, nes graikų kalba „biblia“ reiškia „knygos“. Šventąjį Raštą, sudaro dvi dalys: Senasis Testamentas, perteikiantis istoriją iki Jėzaus Kristaus, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Jo mokymą, veiklą ir apie pažadą vėl sugrįžti į žemę, atstatyti teisingumą. Verta pastebėti, kad žodį „testamentas“ reiktų suprasti jo biblinių laikų reikšme, tuomet apėmusia ir sutartį, šiuo atveju – šventą sutartį tarp Dievo ir žmonijos, užtikrinančią teisingus žmonių santykius su Kūrėju ir Jo kūriniais, taip pat sveikus žmonių tarpusavio santykius.

AR ŠVENTASIS RAŠTAS YRA DIEVO ŽODIS?

Naujajame Testamente skaitome: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2Tim 3,16-17) ir Dievo žodis yra gyvas (Heb 4,12). Nesunku pastebėti paralelę su Kūrimo istorija: iš dulkių suformuotas žmogus pradžioje nėra gyva būtybė; tokia tampa tik nuo to momento, kai Dievas į jo šverves įkvepia gyvybės alsavimą (Pr 2,7). Apie tai, kad Šventajame Rašte mūsų skaitomi žodžiai yra įkvėpti, liudija ir Jėzus klausytojams primindamas karaliaus Dovydo psalmę: „…Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs: Viešpats tarė mano viešpačiui…“ (Mk 12, 36, Ps 110, 1). Šventojo Rašto autoritetą (tokia apimtimi kiek jis tuo metu buvo užrašytas) parodo ir tokie Jėzaus žodžiai: „… turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44).

KAS PARAŠĖ ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ? KOKIOS KNYGOS SUDARO ŠV. RAŠTĄ?

Šventojo Rašto knygas ir laiškus rašė daugiau nei keturiasdešimt skirtingų žmonių: karaliai, karališkieji valdininkai, kunigai, pranašai, poetai, gydytojai … net žvejai 😉 Taip pat yra kai kurių Biblijos dalių, kuriose mokslininkai ir istorikai nėra tikri dėl autorystės. Šventajame Rašte randame gana labai įvairių žanrų knygas. Senąjį Testamentą sudaro istorinės knygos, teisė, poezija, išmintis ir pranašiškos knygos. Naująjį Testamentą sudaro keturios evangelijos, viena istorinė knyga, 21 laiškas ir viena pranašiška knyga. Šventajam Raštui užrašyti prireikė daugiau nei 1000 metų.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI ŠVENTOJO RAŠTO LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Atnaujinta ne tik išvaizda, bet ir priedai: Biblijos chronologija ir kitos pagalbinės lentelės studijavimui.

Ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

Labai gražus ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Sidabruoti puslapiai, yra knygų iškartos. Su puikiais priedais studijavimui: spalvotais žemėlapiais, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis.

Gražus ir praktiškas ekumeninis leidimas (su Antrojo kanono knygomis). Su iškartomis patogiai knygų paieškai, matavimo vienetų bei chronologinėmis lentelėmis.

KUO SKIRIASI EKUMENINIAI IR KANONINIAI BIBLIJŲ LEIDIMAI?

Ekumeniniame Biblijos leidime kartu su visiems krikščionims bendromis Senojo ir Naujojo Testamentų knygomis yra pateikiamos Tobito, Juditos, dvi Makabiejų, Siracido, Išminties, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga ir graikiškieji Danieliaus knygos skyriai. Šiuos raštus, vadinamus Antrojo kanono knygomis, naudoja katalikų, stačiatikių ir kai kurių evangelikų (pvz. liuteronų) bendruomenės.

Kanoniniame Biblijos leidime yra toks pat Naujasis Testamentnas, o Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos (jų yra 39). Tokio kanono laikosi dauguma evangelikų bendruomenių.

Kokios to priežastys?

Dėl žydų tautą ištikusios tremties didelė dalis judėjų visam laikui liko gyventi apsupti pagonių kultūros ir papročių. IV-I a. pr. Kr. parašytos Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitos knygos padėjo išsaugoti tikėjimą ir identitetą svetimoje žemėje gyvenančiai žydų diasporai, todėl jos atsirado graikiškame hebrajų Šventųjų Raštų vertime – Septuagintoje, o vėliau – pirmajame Biblijos vertime į lotynų kalbą – Vulgatoje. Kaip bebūtų, į formalųjį hebrajų Šventųjų Raštų kanoną minėtos knygos liko neįtrauktos.

Katalikų bažnyčia per Tridento Susirinkimą (1545–1563) Makabiejų, Tobijo, Siracido ir kitas Septuagintoje sutiktas knygas pripažino Senojo Testamento dalimi. Bendru Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų sutarimu šios knygos Ekumeniame Biblijos leidime yra pateikiamos atskiru bloku baigiamojoje Senojo Testamento dalyje ir Lietuvoje vadinamos Antrojo Kanono knygomis.

Evangelikų bendruomenės liko prie nuostatos, kad formalųjį Senąjį Testamentą sudaro tik hebrajų Šventųjų Raštų kanono knygos be jokių papildymų.

Svarbu paminėti, kad katalikų, stačiatikių, evangelikų ir visų kitų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Naujasis Testamentas; taip pat juos vienija bendras IV a. suformuluotas tikėjimo išpažinimas, puikiai atspindėtas maldoje “tikiu Dievą Tėvą…”.

EKUMENINIS LEIDIMAS (Naudoja katalikai, stačiatikiai, ev. liuteronai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų ir Antrojo Kanono Knygos nuo Tobijo iki Graikiškųjų Danieliaus knygos skyrių
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo

KANONINIS LEIDIMAS (Naudoja ev. reformatai ir kiti evangelikai)
Senasis Testamentasnuo Pražios iki Malachijo knygų
Naujasis Testamentasnuo Evangelijos pagal Matą iki Apreiškimo