Kaip Dievas baudžia savo žmones – aktyviai ar pasyviai?

Į bažnyčią plūsta materializmo ir egoizmo kultai. Daugybė krikščionių tiki, kad Dievo palankumą parodo materialūs palaiminimai, gaunami čia, žemėje. Dievo, kuris pasitelkia skurdą ar skausmą tam, kad padėtų jiems augti dvasiškai, samprata yra visiškai svetima, galbūt netgi šventvagiška.

Laiške hebrajams 12, 6 Dievas (cituojama Patarlių 3, 11) mums kalba, kad “Viešpats baudžia tą, kurį myli”. Apreiškimo 1, 9 rašoma, kad mes esame “broliai ir sielvarto karalystės bei ištvermės bendrininkai Jėzuje Kristuje”.

Krikščionio kelias nėra lengvas, bet, kaip ir Kristaus, kiekvieno laukia didelis atlygis. H. Bonar įžangoje rašo: “jų laukia nelygus kelias ir vėjuota dykuma”; bet tiems, kurie priims Dievo bausmes, skirti šie žodžiai: “Jis pamaitins išalkusias sielas; jų vidurnaktį pakeis į vidurdienį; Jis suteiks jiems grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejų vietoj gedulo, garbinimo darbužį vietoj apsunkusios dvasios, kad jie galėtų vadintis teisumo medžiais”.
Horacijus Bonaras (1808-1889) buvo Laisvosios Škotijos bažnyčios pastorius. Šiandien jis labiausiai žinomas kaip himnų kūrėjas (kurių parašė daugiau kaip 600), bet savo gyvenimo dienomis jis taip pat buvo populiarus rašytojas. Be “Raudų nakties”, Christian Focus leidykla yra išleidusi knygą “Sek paskui Avinėlį”, skirtą jauniems krikščionims.