Martinas Chemnicas – vienas žymiausių ir svarbiausių ne tik XVI amžiaus, bet visų laikų liuteronų teologų. Jo Enchiridonas – knyga, skirta Braunšveigo kunigaikštystės kunigams. Toks poreikis iškilo po vizitacijos ir kunigų egzaminavimo, kuriuos M.Chemnicas atliko kunigaikščio Julijono nurodymu. Chemnicą nuliūdino ir pribloškė vizitacijos rezultatai. Iš 273 kunigaikštystės kunigų (neskaitant tarnaujančių pačiame Braunšveigo mieste) netinkamais buvo pripažinti net 90!
Tačiau ši knyga aplenkė savo laiką ir paskirtį. Ją knygų lentynoje susiranda skirtingų kartų liuteronai bei kitų konfesijų krikščionys.

Kiekvienoje šeimoje būna geresnių ir blogesnių dienų. Bet ką daryti, kai santykiai pašlyja tiek, kad skyrybos atrodo vienintelė teisinga išeitis? Skirtis? O gal visgi taip lengvai nepasiduoti ir pabandyti išsaugoti šeimą? Knygoje autorius įvardija santuokos krizės priežastis, pataria, kaip bendrauti šeimoje ir išmokti vertinti savo antrąją pusę, paaiškina, kodėl kyla konfliktų su uošviais, ką daryti ir ko nedaryti, kad santuoka būtų laiminga.

JŪS GALITE IŠUGDYTI GERUS VAIKUS!

Skaitydami knygą „Ugdanti meilė vaikams“ sužinosite, kaip savo vaikams įskiepyti Dievo karalystės principus ir išmokyti juos pažinti Dievo širdį. Čia pateikiamas nesudėtingas planas ir priemonės, padėsiančios ugdyti vaikus su džiaugsmu ir vedančios gyventi Viešpaties Jėzaus pilnatvėje.
Šioje knygoje nerasite tradicinių auklėjimo metodų – čia tėvai mokomi padėti vaikams tvarkytis su savo laisve ir saugoti ypatingai svarbų širdžių ryšį.

… kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė (2 Kor 3, 17).

Laisvė – vienas svarbiausių prigimtinių vaikų poreikių. Šio poreikio neigimas arba ignoravimas galiausiai sužlugdys tėvų ir vaikų tarpusavio pasitikėjimą.

Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje (1 Jn 4, 18).

Knygoje „Ugdanti meilė vaikams“ apibūdinamos vertybių sistemos, pateikiamos įžvalgos, dalijamasi patirtimi ir mintimis, kurios gali padėti tėvams sumažinti santykiuose tvyrančią baimę atsisakius bausmių ir stiprinant vaikų širdis taip, kad jie taptų pajėgūs įgyvendinti savo pašaukimą.

DENIS SILKAS yra Redinge (Kalifornijoje, JAV) įsikūrusios Betelio bažnyčios šeimų pastorius bei nepelno organizacijos „Loving On Purpose“ vadovas. Šios organizacijos paskirtis yra stiprinti šeimas ir bendruomenes vietiniu, šalies ir tarptautiniu lygiu. Drauge su žmona Šere jie užaugino tris vaikus, taip pat kaip globėjai ir globos namų specialistai rūpinosi daugiau negu 70 paauglių.

„Mūsų seksualumas ir Dievas yra neatskiriami“, – sako Rob Bell, New York Times bestselerių autorius ir trumpametražinių filmų serijos „Nooma“ dvasinėmis temomis teksto autorius ir pasakotojas. Šis fizinis pasaulis yra stipriai susijęs su pamatine dvasine realybe, todėl norėdami suprasti savo seksualumą, anksčiau ar vėliau turėsime pakalbėti apie Dievą. Šioje knygoje autorius ir tyrinėja šiuos ryšius.

Ištrauka:

Ievos pojūčiai sužadinami pažadu, kad vaisius duos tai, ko iš tiesų duoti negali – konkrečiai, geresnę už Dievo sukurtą realybę. Problema ne vaisiuje. O tame, kas žadama per vaisių – kad ji nemirs, jei jo valgys. Problema tame, kad jai sakoma, „kai tik jo užvalgysite…“ ir tuomet jai sakomi dalykai, kurie nėra tiesa. Jai duodami pažadai, kurie negali būti išpildyti. Tai melas.

Geismas žada tai, ko negali duoti.

Pasiduodami pagundai, Adomas ir Ieva iš esmės teigia, kad Dievas nėra geras. Jie pasiduoda apgaulei, kad gėris gali egzistuoti ir be Dievo – viso gėrio šaltinio. Biblijoje sakoma, kad jie tapo „svetimi Dievo gyvenimui“. Kai šie pirmieji žmonės valgo vaisiaus, blogis ne vaisiuje, o jų nepasitenkinime pasauliu, kuriame Dievas juo apgyvendino.
Kūrinija jiems nėra pakankamai gera.

Jų požiūriu, jų vieta šiame pasaulyje nėra pakankamai gera. Taigi, jie valgo vaisiaus ir viskas sugriūva. Jie sugundomi pažadais to, kuris negali jų tesėti ir jie turi susitaikyti su pasekmėmis.

Geismas atsiranda iš didelio nepasitenkinimo gyvenimu. Todėl turime sustoti ir pamąstyti apie savo gyvenimą, kad galėtume suvokti to svarbą. Geismas dažnai prasideda mintimi mūsų galvose ar širdyse: „Jei tik turėčiau tą, aną, jį, ją, tuomet būčiau…“

Kuomet nesame ramūs, kuomet nesame patenkinti, kuomet nesame tinkamoje vietoje, mūsų radarai įsijungia. Mes žiūrime. Ieškome. Ir kadangi esame juslinės būtybės neilgai trukus kažkas ar kas nors patrauks mūsų dėmesį.

Ir tai visuomet sukasi apie „jei“, ar ne?

Jei tik…

Į mūsų galvas ir širdis įsismelkia mintis, kad mums kažko trūksta, kad nesame pilnaverčiai, kad geismo objektas priešais mus yra atsakymas.

„Jei“ reiškia, kad prisirišome prie minties, kad mums kažko trūksta ir kad pasitenkinimui tetrūksta to, kas bebūtų mūsų akiratyje. Jaučiame tuštumą, todėl mes ieškome. Ir galime to net nesuvokti. Kai esame tinkamoje vietoje – patenkinti ir ramūs – mes neieškome ir mūsų radarai išsijungia.

Adomui ir Ievai įstrigo mintis apie šį vieną vaisių nuo šio vieno medžio, kai Dievas jiems davė nesuskaičiuojamą daugybę medžių ir begalinę vaisių įvairovę, kuriais jie galėjo mėgautis. Tai dažnai būna mūsų problema. Yra tiek daug dalykų, kuriais galime mėgautis, bet įsikimbame į kažką, ko neturime.

Todėl dėkingumas yra toks svarbus gyvenime, kuriam mus Dievas sutvėrė. Kol mes nepajėgsime susitelkti ties tuo, ką turime, tuo, ką Dievas mums davė, gyvenimu, kurį gyvename, mes be paliovos ieškosime kito gyvenimo. Todėl žodis „prisiminti“ kartojasi Biblijoje. Dievas liepia savo žmonėms prisiminti, kas jie yra, kur buvo, ką matė, kas dėl jų buvo padaryta. Jei nustosim prisiminti, galime pamiršti. Ir tuomet prasideda bėdos.

Knygos „Moteris – ganytoja“ turinį sudaro tiriamasis darbas. Nors knyga yra akademinio pobūdžio, tačiau ji parašyta nesudėtinga kalba, todėl yra suprantama ir naudinga kiekvienam moterų pastoracijos klausimu besidominčiam skaitytojui.

Knygoje siekiama pristatyti šiandien Bažnyčioje vyraujančius du biblinius-teologinius požiūrius – egalitarinį (pasisakantį už moterų, kaip bažnyčios pastorių, vaidmenį) bei komplementarinį (pasisakantį prieš moterų pastoracinę tarnystę) – ir pritaikyti juos Lietuvos evangelinių bažnyčių kontekste.

Leidiniu norima ne tik suteikti žinių, bet ir bažnyčiose bei visuomenėje paskatinti diskusiją šiuo vis dar prieštaringai vertinamu moters, kaip Bažnyčios pastorės vaidmens, klausimu. Geranoriškai, kompetentingai diskutuojant, pašnekovai ir diskusijų dalyviai geriau supranta vieni kitus, artėja prie Tiesos.

Plačiau apie knygą.

Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neorologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Savo psichologinę teoriją Viktoras E. Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti.
Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – tai psichologo išgyvenimai fašistinėse koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos principai: a) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.
Viktor Emil Frankl (1905–1997) medicinos mokslų daktaras, Vienos universiteto neorologijos ir psichiatrijos profesorius. Kaip vizituojantis profesorius skaitė paskaitas daugelyje Amerikos universitetų, Anglijoje, Austrijoje, Šri Lankoje, Indijoje, Japonijoje, Meksikoje, Izraelyje, Rusijoje ir daug kur kitur. Jo knygos išverstos ir tebeverčiamos į daugelį pasaulio kalbų.