Ką atsakyti 9-13 metų dukrai, žengiančiai į paauglystę?
Jei jūsų dukrai nuo 9 iki 11 metų, ji išgyvena ankstyvąją paauglystę – ji jau nebe vaikas, bet dar ir ne moteris. Jai kyla daugybė klausimų. Ar kūnas skirtas eksperimentams? Ar meilė – tai kažkas šlykštaus? Ar kūdikis reiškia grėsmę? Ar dukra išmoks priimti savo bręstantį ir besikeičiantį kūną? Ar jai pavyks susitapatinti su savo lytimi ir pasiruošti moters gyvenimui? Kaip mylėti save ir gerai jaustis savo kūne? Autorė kviečia mamas kalbėtis su savo dukromis. Ji siūlo tris pokalbius, parengtus atsižvelgiant į vaiko raidą. Knygoje pateikiami patarimai auklėtojui, o mergaitė skatinama mąstyti savo galva ir nepasiduoti aplinkos įtakai; toks ugdymas jai padeda augti ir nepakliūti į spąstus meilei. Laikydamasi tokio požiūrio, autorė siekia seksualumui sugrąžinti žmogiškąjį ir stebuklingąjį pradą.

Kita autorės knyga „Tėti, ar meilė – kažkas gražaus? Ką atsakyti sūnui, žengiančiam į paauglystę?“ pridedama šios knygos gale. Šioje knygoje emocinis ir lytiškumo ugdymas vyksta pokalbių tarp tėvo ir į paauglystę žengiančio sūnaus forma. Tai dviejų vienas kitą mylinčių ir palaikančių vyrų pokalbiai. Autorė moka apie sudėtingiausius dalykus kalbėti neužgaudama skaitytojo jautrumo, padeda paprastai kalbėtis su savo vaikais ir jiems padėti atrasti laimę, kurią žmogus patiria mylėdamas.

Lietuviškojo judaizmo ypatumai – oponavimas chasidizmui (misnagdiškumas), racionalumas aiškinant Torą ir halakhinius potvarkius, autoritetingi halakhiniai sprendimai, besiremiantys racionalia tekstų analize, ir rabiniškas autoritetas, grįstas rašytinės ir sakytinės Torų išmanymu, modernios ješivos, galiausiai musaro judėjimas – yra plačiausiai žinomi ir pripažįstami kaip bruožai, neatsiejami nuo šiuolaikinio nechasidiško ortodoksinio judaizmo.

Tačiau ar pats šiuolaikinis lietuviškasis ortodoksinis judaizmas nebus įgijęs ir kai kurių bruožų, būdingų chasidiškai ortodoksijai, ir atvirkščiai – chasidizmas perėmęs misnagdiškų elementų? Kodėl, nors dažnai tiek tyrėjai, tiek stebėtojai pabrėžia, kad konfliktas tarp vienos ir kitos stovyklos (ar bent jau konfliktą sukėlusios priežastys) jau nugrimzdo praeity ir laikas pradėti kitokių santykių istoriją, kai kur, taip pat ir Lietuvoje, tie konfliktai vis iš naujo įsiliepsnoja ir tęsiasi?

Turint omenyje naujausius tyrimus apie chasidizmo kaip būtent modernaus judėjimo pradžią, kilusią iš konflikto, o ne sukėlusią konfliktą, knygoje analizuojama rabiniškos konfliktologijos samprata šiandieninės situacijos Lietuvoje kontekste ir pateikiami keli pokalbiai su paskutinį dešimtmetį Sovietų Sąjungoje veikusio disidentinio žydų sugrįžimo prie religijos judėjimo dalyviais, kuriuose fiksuojami šiandieniams, posovietinės erdvės žydams problemiški vienos ar kitos ortodoksijos pasirinkimo niuansai.

Knygoje koncentruojamasi ir į kai kurių su litvakišku judaizmu siejamų aspektų – rabiniško autoriteto ir atsakomybės, musaro, halakhos ir etikos (ne)sąsajos – analizę, atsižvelgiant į ankstesnius tyrimus ir įsitvirtinusius požiūrius į musaro judėjimo humanistinį pobūdį. Monografijoje pristatomi ir keli Lietuvos rabiniškosios minties paveldo – Vilniaus Gaono, r. Izraelio Salanterio ir r. Elijahu Desslerio – tekstai, taip pat rašytojo Chaimo Gradeso apsakyme „Ginčas“ pateikiami poholokaustiniai argumentai už ir prieš lietuviškojo musaro idėjas.

Jameso Martino romanas „Abatija“ – tai pasakojimas apie praradimo skausmą ir gebėjimą atsitiesti, gyvenimo tuštumą ir jo prasmę, abejones ir supratimą, apie kankinantį klausimą: „Kodėl tai nutiko būtent man?“ Nelaiminga, sūnaus netekusi Ana kenčia ir sunkiai įveikia ją užklupusią neviltį. Buvęs talentingas architektas Markas dirba vienuolyne dailide ir tyliai stebi, kaip gyvenimas krypsta kita linkme, nei jis norėtų. Abatą Paulių kartais kankina abejonės, ar nutaręs užsidaryti vienuolyne priėmė teisingą sprendimą. Visi šie žmonės susitinka abatijoje, ir tas susitikimas pakeičia jų gyvenimą.