Šios knygos autoriai R. ir L. Eyre dalinasi savo patirtimi, įgyta užauginus devynis vaikus. Jie pasakoja, kaip panaudodami įvairius žaidimus tėvai galėtų:

· išmokyti vaikus prisidėti įgyvendinant savo norus;
· sukurti stiprią šeimos tapatybę ir vaikų savivertę;
· padėti vaikams išsiugdyti atsakomybę ir motyvaciją;
· išugdyti sumanius ir ekonomiškai išprususius vaikus.

Esame girdėję, kaip radikaliai pasikeičia darbuotojų elgesys jiems tapus verslo bendrasavininkiais. Panašiai gali būti ir mūsų šeimose, jei nustosime su vaikais elgtis kaip su pavaldiniais ir leisime jiems būti dalininkais šeimos kultūroje ir ekonomikoje. Jie mielai dalyvaus kuriant šeimos taisykles, tradicijas, kultūrą ir simbolius.

Autorių nuomone, pagrindinis įrankis ugdant vaikų atsakomybę ir motyvaciją yra nuosavybė. Vaikai pasijus atsakingi už savo pinigus ir daiktus, kai dėl jų turės paplušėti. Šeimos vertybės ir tradicijos taps jų nuosavybe, jei dalyvaus jas kuriant. Nuosavybė yra priešnuodis išlaikytinių sąmonei, kai vaikai mano turį teisę gauti ko tik panorėję neįdėdami pastangų ir nesijaučia už nieką atsakingi.

Kaip panaudodami įvairius žaidimus tėvai galėtų įtraukti vaikus kuriant šeimos taisykles, kultūrą ir ekonomiką ir pasipriešinti išlaikytinių sąmonei, kai vaikai mano turį teisę gauti ko tik panorėję neįdėdami pastangų ir nesijaučia už nieką atsakingi.

Anksčiau ši knyga buvo išleista pavadinimu „Duok pinigų. Kai vaikai viską nori gauti veltui“.

Mes ieškome Dievo ir Jo artumo, tačiau mūsų klaidingi įsivaizdavimai apie maldą neleidžia priartėti ir išgyventi Dievo apvaizdos gyvai. Manome, kad, ateidami į Dievo akivaizdą, turime tapti „dvasiški“, melstis „teisingai“ arba sukaupti dėmesį į dvasines tiesas ar Biblijos vaizdinius, bent jau labai pasistengti.

Mūsų maldos pilnos žodžių, kurie dažnai tėra vien šablonai, nenuoširdūs išpažinimai. Po tokių maldų jaučiamės dar labiau pavargę, atlikę ritualą, bet mylinčio Dievo nesutikę.

Šioje knygoje atrasite visai kitokį meldimosi būdą, kurį praktikavo dar bažnyčios tėvai pirmaisiais krikščionybės amžiais ir kurį iš naujo atranda kiekviena nauja tikinčiųjų karta. Tai TYLOS MALDA, kai nutylame ir ilsimės Viešpaties akivaizdoje. Kai paleidžiame savo įsivaizdavimus ir tiesiog būname, liaujamės veikę.

Tylos maldoje mokomės tiesiog nurimti ir klausytis Jo ir savęs, nes Jis geriau už mus žino, kas paslėpta mūsų širdyse. Jis užjaučia mus, kai patys esame linkę save pasmerkti. Jei leisime su Juo laiką tyloje, Jis atidengs savo paveikslą mumyse, pagal kurį buvome sukurti.

Bažnyčioje nuolat kalbama apie krikščionis ir nekrikščionis, bet niekas nė neužsimena apie tuos, kurie yra tarp šių dviejų grupių. Dauguma žmonių, su kuriais kasdien susiduriame, priskiriami tam viduriukui, tai kategorijai žmonių, kurie tiki Dievu, bet gyvena taip, tarsi Jo nebūtų. Knygoje „Krikščionis ateistas“ pastorius Kreigas Groušelis kaktomuša susitinka su tokiais skaitytojais ir ima atvirai pasakoti apie savo paties baimes bei abejones, paruošdamas dirvą daugybei gyvenimą keičiančių pokalbių apie tai, kas yra Dievas ir kaip jis veikia.