Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis, mirtis sukrečia mus iki širdies gelmių. Atrodo, kad tai taip neteisinga, ir iš tiesų taip yra! Trokštame paguodos, bet nežinome, kur jos ieškoti. Ar tikrai Dievas gali padėti, kai esame prislėgti sielvarto?

Polas Deividas Tripas (Paul David Tripp) su užuojauta ir bibline išmintimi parodo, kaip mąstyti ir ką daryti, kai mirtis pasibeldžia į mūsų duris. Jis primena, kad turime Gelbėtoją, kuris žino mūsų sielvartą, girdi mūsų šauksmus ir žada vieną dieną nušluostyti visas ašaras. Viltis ir išgydymas ateina iš mūsų santykio su Jėzumi – To, kuris žada kartu su mumis nueiti visą kelią per mirties šešėlio slėnį.

Dar viena pasakėlė iš „Išminties knygos“, kuri vadinasi „Saldumynų vilionės“.
Kartą į miestelį atklydo vorų šeimynėlė, su kurios mažyliais susidraugavo ir skruzdėlytė
Magmytė. Ši draugystė lyg voratinklis įtraukė ją į visokius išbandymus. Vienas iš jų – slapčia
paragauti gardumynų iš pačios nuostabiausios pasaulyje parduotuvės. Ar pavyks mažajai
skruzdėlytei atsispirti voriukų vilionėms?

Tai pirma pasakėlė iš spaudai ruošiamos devynių pasakėlių knygos „Išminties knyga“.
Pasakėlė „Naujokė Silva“ – apie mažą, nerangią skruzdėlytę Silvą, kuri bijo eiti į mokyklą, nes
ten iš jos šaiposi vabaliukai, o kartais skaudžiai pašiepia ir mokytojos padėjėja Kandis. Vis dėlto
vieną dieną skruzdėlytė Magmytė nusprendžia susidraugauti su naujoke ir parodyti jai
gailestingumą. Sužinokite, kaip tai pakeis Silvos gyvenimą.

Jėzus tarnavo sekamas kritiškų sadukiejų bei fariziejų žvilgsnių. Jis susidūrė su jais daugelį kartų ir visuomet kalbėdavo Dievo tiesos grožį, kad būtų vienu žingsniu toliau už juos. Šiandien būtų taip pat. Fariziejai buvo girdėję, kad Jėzus suglumino sadukiejus, tad vienas iš jų, teisininkas, uždavė Jam provokuojantį klausimą: „Mokytojau, koks įsakymas didžiausias įstatyme?“ Jėzaus atsakymas apibendrino kiekvieno krikščionio, nuo to laiko sekusio Jį, pašaukimą: „Pirmasis yra šis: ‚Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis‘, – tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31). Tad mūsų, kaip krikščionių, pašaukimas yra mylėti Dievą ir kiekvieną sutiktą žmogų.

Jėzus neprašo mūsų daryti to, ko pats nebūtų daręs. Dievas visuomet laikosi savo žodžio – Jis negali eiti prieš savo paties įsakymus. Jis neprašo daryti nieko, ko nedarytų pats. Todėl žvelgdami į pirmąjį įsakymą žinome, kad Jis myli mus visa savo širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.

Niekuomet neabejok, kad esi absoliučiai mylimas Dievo. Tu esi Jo numylėtinis. Tavo pašaukimas yra priimti tą meilę, atsakyti ir skleisti ją visiems aplinkiniams. Žinau, tai sunkus darbas, tačiau kas nors turi jį daryti. Mylėk Jį visu savimi, nes visa Jam priklauso. Mylėk kiekvieną, kurį sutinki, kiekvieną, kurį gali paliesti. Kad ir ką darytum, kur beeitum, ką besutiktum, esi pašauktas mylėti. Nesvarbu, ar jie krikščionys, ar dar nekrikščionys – jie tavo artimieji ir esi pašauktas paliesti juos Dievo meile.

Dievas padarė tai pirmas. Jis atėjo pas kiekvieną iš mūsų ir savo meilę išliejo į mūsų dvasią: Aš myliu tave visa savo širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Visa Manyje yra skirta tave mylėti. Išliejau šią meilę į tave ir tau bus malonu ją Man atiduoti.

Dievas mus aistringai myli – tai didžiausias palaiminimas.

Graham Cooke

Jungtinėje Karalystėje buvo įprastas antradienis. Iš pilko dangaus lijo lietus. Jei mano siela atsispindėtų veidrodyje, jos atspindys būtų tamsus, depresiškas ir melancholiškas.
Sėdėjau kavinėje ieškodamas atsakymų į kankinančius klausimus apie tikėjimą ir dvasingumą. Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų… Man taip trūko Dievo palankumo ir jėgos… Kur Jis buvo, kai man Jo labiausiai reikėjo? Iš paskutinių jėgų laikiausi įsikibęs vilties. Tūkstantis ir vieną kartą mano vienintelė malda už savo gyvenimą paliko širdį ir nuskrido lyg baugšti plaštakė…
Kavinės durys atsidarė ir į vidų įžengė žmogus. Visi staliukai buvo užimti. Jis apsidairė ir pagavo mano žvilgsnį. Vangiai mostelėjau į vienintelę laisvą vietą prie savo staliuko. Užsisakėme kavos ir ėmėme padrikai kalbėtis: „Vardas… ką dirbate?… ir taip toliau.“ Jis buvo katalikų kunigas, tėvas kažkoks… vis dar negaliu prisiminti jo vardo. Uždaviau jam klausimą, kuris mėnesių mėnesius nedavė ramybės mano sielai: „Ką jūs darote, kai Dievas toli ir negalite jausti Jo artumo?“
Prisimenu tik jo šypseną, bet ne veidą. Kalbėjomės daugiau nė dvi valandas. Jis kalbėjo, o aš sėdėjau kaip užkerėtas. Kavinė užsidarė, lauke lijo lietus, todėl persikėlėme į automobilį. Jo žodžiai pakeitė mano dvasinio pasaulio perspektyvą. Vėliau, kai jis išvyko, prisiminęs pokalbio detales, tris valandas viską užsirašinėjau.
Per tą pokalbį tapau kitu žmogumi. Išmokau naujai kalbėtis su Dievu. Pradėjau suprasti visiškai naują dvasinės realybės kalbą. Tas žmogus pamokė mane apie Dievo slėpimąsi ir apsireiškimą.
Jis nepaliko savo adreso, tačiau tikiu, jog jį vėl sutiksiu… vieną dieną.

Graham Cooke

„Tvirtai tikiu, kad į Vakarų Bažnyčią ateina didelės permainos. Mes įžengiame į laiką, kai Bažnyčia nustos aiškinti, kas yra Dievas, ir pradės skelbti Jo charakterį, Jo darbus ir Jo šlovę.

Dievas nenori būti aiškinamas – Jis nori būti šlovinamas, skelbiamas ir garbinamas. Jam reikia žmonių, kurie būtų pasiruošę skelbti, kas ir koks Jis iš tiesų yra. Jo Geroji Naujiena yra geriausia iš visų naujienų. Širdgėlos, nuodėmės, skausmo ir blogų naujienų naikinamam pasauliui krikščionys gali pasiūlyti Gerąją Naujieną – tikrąjį Dievą.

Daugelis žmonių (tikinčių ir dar netikinčių) klaidingai įsivaizduoja Dievą. Jie suvokia Jį įvairiai, pagal savo įsitikinimus, bet tai tinkamai neatspindi Jo didybės. Svarbu, kad mes turėtume tokį Dievo pažinimą, kokį Jis pats nori pasėti mūsų širdyje. Tai, ką galvojame apie Dievą, yra pats svarbiausias dalykas mūsų dvasinėje kelionėje. Mūsų turimas Dievo paveikslas vadovaus kiekvienai gyvenimo sričiai ir nulems, kaip pasirodysime pasauliui. Ar mūsų gyvenimas pilnas tikėjimo ir drąsos? Jeigu ne, tuomet reikia išsiaiškinti, kaip suvokiame Dievą.

Žmonės, kurie abejoja dėl to, ką Dievas trokšta daryti, turi pakeisti pačių susikurtą Jo paveikslą. Dievas nori, kad pasitikėtume Juo ir Jo meile mums.

Norėčiau žinoti, kiek iš mūsų prarado Dievo kaip Tėvo pažinimą, o galbūt niekada artimai Jo nepažino. Jis turėtų būti svarbiausias mūsų gyvenime. Esame emociškai ir dvasiškai formuojami Dievo paveikslo, kurį nešiojamės širdyse ir protuose. Jis myli mus. Jis mėgaujasi mumis. Jis labai asmeniškai žvelgia į kiekvieną iš mūsų, kartu būdamas visos visatos Dievas.

Dievas yra paradoksalus – Jis man ištikimas net tuomet, kai aš Jam neištikimas. Jo meilė ir ištikimybė veržiasi laimėti mūsų širdis gilesniam bendravimui su Juo.“

Graham Cooke „Dievo charakteris“