Ką daryti, kai sukyla stiprūs ir skausmingi jausmai, kurie kėsinasi mus užvaldyti? Pasijuntame lyg kažkokia nerimstanti sielos dalis keltų maištą širdyje. O kaip norėtume ją išrauti, numalšinti, nutildyti. Deja, dažniausiai tai pavyksta tik trumpam.
Knygos „Sielos ribos“ autorės Alison Cook ir Kimberly Miller siūlo radikaliai priešingą strategiją – ne atstumti šias maištingas sielos dalis, bet su jomis susidraugauti ir jas integruoti į savąjį aš. Mūsų skausmingos mintys ir emocijos (pyktis, gėda, baimė, kaltė ir pan.) – tai mūsų sielos dalys, kurios nori būti išgirstos, suprastos ir pagydytos. Kiekviena emocija turi savo paskirtį (pvz., pyktis padeda ginti ribas, baimė – saugoti), tačiau jei ji perima kontrolę, gali tapti destruktyvi. Yra priežastis, kodėl tos sielos dalys sukelia tokis stiprius jausmus. Užuot jas slopinę ar ignoravę, turime su jomis užmegzti santykį, jas išklausyti ir pasikviesti Dievą į tas neramias savo sielos dalis. Jos ilgus metus gynė mus nuo sužeidimo ar pavojaus, bet jos kenčia ir joms reikia pagalbos.
Autorės siūlo penkių žingsnių procesą, kuris padės pasikviesti atgal išstumtus sielos fragmentus, išklausyti jų prisiminimus ir atiduoti jų skausmą Dievui. Ši knyga parašyta itin paprasta kalba, ją skaitydamas būsi pakviestas pabūti savo paties terapeutu. Šis procesas leis pereiti nuo sekinančių reakcijų ir pabėgimų prie sąmoningo bendradarbiavimo su sielos ribas saugančiais „apsaugininkais“. Šias idėjas pritaikyti gyvenime padės gausybė pavyzdžių, praktinių užduočių, refleksijų ir testų.
Alison Cook ir Kimberly Miller knyga „Sielos ribos “ yra parašyta remiantis krikščioniška psichologija ir vidinės šeimos sistemos (IFS) psichoterapijos modeliu.

Antroje savo knygoje apie gelmių evangelizavimą Simone Pacot, sujungdama tikėjimą ir psichologiją, tęsia mokymą apie vidinės vienybės paieškas. Šventasis Raštas ir daugybė liudijimų išryškina penkis į mūsų širdis įsirėžiančius gyvenimo dėsnius, kuriuos autorė vadina gyvybės įstatymais: rinktis gyvenimą ir atsisakyti bendrininkavimo su mirtimi; priimti žmogiškąją prigimtį ir pripažinti save mylimais Dievo vaikais; Dieve ir teisingu santykiu su kitu žmogumi ugdyti savo asmenybę atskleidžiant jos savitumą; ugdyti vidinę vienybę; priimti džiaugsmo ir vaisingumo dovanas. Taip kiekvienas iš mūsų gali palikti mirties kelią, sugrįžti į gyvenimą ir tapti gyvojo Dievo šventykla.

Simone Pacot, Paryžiaus Apeliacinio teismo garbės advokatė, drauge su Betzatos bendruomene daugelį metų organizuoja gelmių evangelizavimo rekolekcijas. Lietuviškai jos knyga Gelmių evangelizavimas buvo išleista 2008 metais.

Knygoje Malone pagrįsta tėvystė dr. T. Kimmelis siūlo stereotipus laužančią idėją – sutelkus dėmesį sekti Dievo Tėvo, geriausio vaikų ir šeimos santykių specialisto, mums rodomu pavyzdžiu.

Joshua Harris parašė šią knygą būdamas dvidešimt dvejų. 1997 metais Jungtinėse Valstijose ji sukėlė audrą: aistringus ginčus prieš ir už. Ginčijamasi ir dabar. Ar galima ramiai kalbėti, kad dėl meilės reikia… atsisakyti pasimatymų!?

Pasakodamas apie savo kelionę į tikrąją meilę, jis moko skaitytojus jos laukti, jai ruoštis ir kviečia sužinoti, kokia yra Dievo tiesa apie meilę, skaistumą ir vienatvę.

Tikrosios meilės paieškos – tai viena sunkiausių gyvenimo užduočių, ir „greito maisto restoranų“ mąstymo būdas čia netinka. Nesitikėkit, kad šią sunkią užduotį padės išspręsti televizija ar žurnalai. Šią knygą perskaitę sužinosite, nuo ko pradėti. Autoriaus mintys nėra vien davatkiški paistalai. Kelias, siūlomas šioje knygoje, yra kupinas iššūkių. Jis netinka tik skystablauzdžiams.

Knygos ištrauka

Dvyliktasis skyrius

– Pažiūrėk, – pasakė mama, ištiesdama kvietimą. – Vyksime į Dženi vestuves.
Pažvelgus į sužadėtinių nuotrauką, atkaro net mano žandikaulis.
– Negaliu patikėti, – pasakiau. – Dženi Renkvist išteka? Tai neįmanoma!
– Ką tu nori pasakyti žodžiu „neįmanoma”? – paklausė mama.
– Aštuntoje klasėje ji man patiko… Kodėl ji taip greitai išteka?
– Ji sutiko šaunų vaikiną, ir jie nusprendė susituokti. Tokie dalykai vyksta visais laikais…
– Bet kodėl taip atsitinka kaip tik toms mergaitėms, kurios man patiko? – dejavau aš.
– Tu su Dženi nesikalbėjai ir neminėjai jos jau keletą metų, – priminė man mama. – Nepradėk dabar zirzti.
– Aš nezirziu… – pasakiau vėl, žiūrėdamas į nuotrauką. – Mama…
– Taip?
– Imu jausti savo biologinį laikrodį.
– Vaikinai neturi biologinio laikrodžio.
– Neturi?
– Ne.
– Aha…

Vedybos smegenyse

Nepaisant to, ar tu turi biologinį laikrodį, ar ne, pamažu tavo smegenyse ima vis aiškiau šviesti mintis apie vedybas. Paštu atkeliauja tuzinai pakvietimų į draugų vestuves ir staiga tai, kas kažkada atrodė neįsivaizduojama, tampa labai tikroviška. Tave pažįstančių ir žinančių, kad tu su niekuo nedraugauji, žmonių akyse atsiranda tam tikras „piršliavimo” žiburėlis. Jei ir tu taip gyveni, tai žinai, ką turiu omeny. Visi tavo pažįstami mintyse superša tave su kiekvienu į jų akiratį pakliuvusiu vienišu priešingos lyties žmogumi.

Būti vienišu pasiekus „vedybų” amžių yra ganėtinai keblu. Ir net jei tu pats per daug negalvoji apie vedybas, galima būti užtikrintam, kad apie jas galvoja visi kiti. Kai sulaukiau dvidešimt vienerių, tai tapo aišku ir mano šeimoje. Mes turime tradiciją rašyti vienas kitam laiškus per gimimo dieną, ir tie laiškai, kuriuos gavau per savo dvidešimt pirmąjį gimtadienį, tikrai užklupo mane netikėtai. Paklausite, kodėl? Ogi dėl daugybės užuominų apie tą „ypatingą asmenį”, kuris, mano tėvų ir brolio nuomone, vieną dieną staiga išdygs mano gyvenime.

Mano mamos buvo parašyta: „Žinau, kad bus sunku su tavimi atsisveikinti, kai tu sutiksi tą žmogų, kurio mes visi laukiame ir už kurį visi meldžiamės”. „Tą, už kurį meldžiamės ir kurio laukiame? – pagalvojau. – Čia tai bent, Mamyte! Aš greitai nurašiau jos komentarą į ANAS (Aš Noriu Anūkų Sindromą). Apimtas susidomėjimo, padėjau mamos laišką į šalį ir pradėjau skaityti tėčio linkėjimus. Jis buvo pilnas tėviškų patarimų, tačiau ir jo paskutinės eilutės buvo apie vedybas: „Baigdamas noriu pasakyti, kad būtum pasirengęs ją neužilgo sutikti, jei dar nesutikai jos dabar. Ją tau parūpins Dievas, nes „gera žmona yra iš Viešpaties”. Kai suprasi, kad suradai ją – būk kantrus, neprivalai skubėti. Tačiau taip pat ir per daug nedelsk. Vesk ją maždaug po metų ir tikėk, kad Dievas tau padės ja pasirūpinti”.

Perskaitęs šiuos žodžius pajutau, kaip išdžiūvo burna. Padėjau laišką į šalį, vėl paėmiau jį ir dar kartą perskaičiau tą pačią eilutę: „Būk pasirengęs ją greitai sutikti”. Oho! Niekada tėtis nekalbėjo apie vedybas taip rimtai. Tai skambėjo taip atsakingai, taip „suaugusiai”.

Tada atplėšiau savo dvylikamečio brolio Džoelio laišką. Jis sumaketavo jį kompiuteriu ir išspausdino spalvotu tėčio spausdintuvu. „Žinoma, – pagalvojau, – Džoelis negalėjo susigundyti šia vedybų kvailyste”. Tačiau klydau. Laiško pabaigoje jis rašė: „Man labai patinka gyventi su tavimi viename kambaryje – ir ypač todėl, kad žinau, jog vieną dieną tu dalysiesi kambariu su kuo nors kitu”.

Prapliupau juokais. Mano mama laukė ir meldėsi, tėtis tikėjosi ją greitai sutikti, o brolis jau kalbėjo apie pirmąją vedybų naktį! Niekas net neminėjo vedybų, kai man sukako aštuoniolika ar devyniolika arba dvidešimt metų. Tačiau dabar apie tai kalbėjo visas kaimas! Jei būčiau geriau jų nepažinojęs, būčiau galėjęs pagalvoti, kad mano šeimos nariai susirinko tamsiame kambarėlyje ir nutarė manimi kuo greičiau atsikratyti mane apvesdindami.

Kas dabar?

Nors mano šeima nenorėjo manęs pastūmėti į skubotas vedybas, jų laiškai man priminė, jog įžengiau į naują gyvenimo etapą. Šiuo mano gyvenimo momentu vedybos buvo įmanomos, ir, jei Dievas parodytų man tinkamą asmenį, aš galėčiau vesti.
Ši mintis ir jaudino, ir trikdė. Dievas dar neparodė man to asmens. Tie mano draugai, kurie norėjo vesti panelę Tobuląją (arba ištekėti už pono Tobulojo), gali šiuo metu susidurti su finansinėmis kliūtimis arba spręsti, kur gyventi – tačiau jie bent jau žino, ką turi daryti. Jie jau nubrėžė savo kelionės trajektoriją. Tačiau mano kelias nėra toks aiškus.

Jei ir tu esi tokio pat amžiaus, gal taip pat keli klausimus, panašius į mano: ar tai, jeigu aš jau galiu vesti, ar privalau dabar savo gyvenime ko nors ieškoti? Ar turiu galvoti, kad greitai apsivesiu, o gal reikia gyventi, lyg niekada nevesiu? Ką man daryti dabar?
(…)

Nors ir nelengva savo vidinę patirtį išsakyti žodžiais, apmąstydamas Evangelijos pagal Luką ištrauką apie sūnų palaidūną ir Rembranto paveikslą „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“, autorius ryžosi rizikuoti: jam pavyko surasti originalių minčių išraiškos būdą bei kuo suprantamiau perteikti asmeniškus išgyvenimus apie tai, kaip jis suprato esąs Dievo numylėtinis sūnus. Henris Nuvenas (Henri J. M. Nouwen) tetrokšta vieno – kiekvienam padėti atrasti savo asmenines sąsajas tarp įžymiojo biblinio palyginimo ir savo pačių gyvenimo. Jis ragina visus šį pasakojimą apie sūnų palaidūną paversti pačia esmingiausia savo sielos istorija. Atskleidžia, ką išties reiškia namų sąvoka ir sugrįžimas į juos dvasine prasme. Tai kvietimas gyventi savo širdimi nė kiek ne mažiau nei protu, o praktine patirtimi remtis ne daugiau nei savo įsitikinimais ir visiškai atsiduoti nenuspėjamam Viešpaties apvaizdos vadovavimui.

Todėl jos kūryba paranki nagrinėti literatūros teologijos požiūriu. Rašytojos gyvenimo menas yra auklėjimasis ir auklėjimas: remiantis teologine motyvacija, ugdyti valią ir formuoti charakterį.

Šatrijos Raganos literatūros teologija atskleidžia antropologinės ir eschatologinės plotmių sąveiką ir jos reikšmę sielos ugdymui. Tikėjimas Dievo tikslingumu Šatrijos Raganos kūryboje leidžia paaiškinti blogio įveikimą tikėjimo praktika.
Krikščioniškoji meilė Šatrijos Raganos tekstuose pasireiškia kaip visa apimantis tikėjimo praktikos principas. Dieviškoji artimo meilė realizuojama, kai tikinčiojo sąmonėje susijungia Dievo patyrimas ir individualumo bei pašaukimo poreikis. Šatrijos Raganos teologinės minties savitumas yra tas, kad sekimą Kristumi ji parodo labiau kaip krikščioniškosios meilės įgyvendinimą, kaip meilės etosą. Veikli meilė kyla ir kelia artimą.

Kam šiandien reikalinga dar viena knyga apie meilę? Juk jau parašytos gražiausios eilės, suformuluotos įdomiausios teorijos, papasakotos didingiausios istorijos? Visų pirma ši knyga ne apie meilę, o apie meilės būdus. Tiksliau, apie meilės tipus. Nenorime žaisti emocijomis, siekiame suteikti informacijos apie tai, kas su mumis vyksta, kai sutinkame meilę. Kodėl esame linkę pasirinkti tam tikro tipo mylimuosius? Kodėl artimojo elgesys kartais mums nepriimtinas, beveik skausmingas? Kodėl kiekvienąkart pasiekę tam tikrą santykių tašką elgiamės absurdiškai?

Kieno paslaptis reikia atskleisti, norint gyventi lanksčiau ir geriau suvokti meilės dinamiką? Atsakymas atrodo akivaizdus − tų, su kuriais esame susiję. Ir tai didžiausia klaida, kurią anksčiau ar vėliau visi padarome. Norėdami pažvelgti meilei į veidą, stebėti ją, turime geriau pažinti save.

Knygos autoriai, italų psichoterapeutai, pasitelkę teorinę psichologijos medžiagą, gyvenimiškas istorijas, citatas iš literatūros ir kino, analizuoja, kas lemia mūsų santykių pasirinkimą, elgesį panašiose psichologinėse situacijose, sprendimų priėmimo būdus. Skaitytojui pateikiamos žinios, reikalingos siekiant suprasti savo emocinę raidą nuo vaikystės ir ieškant tarpusavio supratimo su mylimu žmogumi.

Ištikimas milijonų mokytojas, atlaikęs laiko išbandymą. Ir šiandien jis – viena iš geriausių mokomųjų priemonių išaiškinti, ką reiškia būti krikščionimi.

Kaip rodo pavadinimas, Heidelbergo katekizmas buvo parašytas Vokietijoje. Frydrichas III, Reformacijos laikais Heidelberge gyvenęs vietinis valdytojas, nusprendė, kad reikia geresnio vadovėlio religiškai šviesti pavaldinius. Taip atsirado katekizmas, kurio pagrindinis autorius – Zacharijas Ursinas ir kuris pavadintas pagal savo kilmės miestą. Jis buvo išleistas 1563 metais ir greitai bei plačiai priimtas.

Trečiojo leidimo katekizmas jau padalytas į 52 skyrius – būtent tiek savaičių turi metai. Nuo tų laikų ligi šiol daugelio reformatų bažnyčių ganytojai, atskleisdami biblinę doktrinos sistemą, naudojasi šiuo katekizmu. Greitai katekizmas buvo išverstas į olandų kalbą ir turbūt niekur taip nepamėgtas, kaip Olandijos bažnyčiose. Vis dėlto jis plačiai priimtas ir daugelyje kitų pasaulio šalių ir yra vienas iš dažniausiai studijuojamų krikščionių tikėjimo apibendrinimų.

Iš autoriaus parašytos įžangos.

Knyga mūsų laikams

Tavo gyvenimo likimas tavo paties rankose. Tu esi savo gyvenimo kalvis. Tu gali semtis jėgų iš neišsenkančio šaltinio, glūdinčio tavyje. Tu esi pats viešpats. Šiais žodžiais mes maitinami kasdien nuo ryto iki vakaro. Bet Heidelbergo katekizmas jau pačiu pirmuoju sakiniu taria NE! Yra tik viena „vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant“ – priklausyti Jėzui Kristui, tapti Jo nuosavybe. Jis yra Gelbėtojas, praliejęs savo kraują už mūsų nuodėmes, išvadavęs iš mirties ir Šėtono gniaužtų. Heidelbergo katekizmas nė vienu žodžiu nepataikauja skaitytojui. Jis kritiškas, drąsiai taisantis klaidingas tikėjimo nuostatas bei iškreiptą supratimą apie Dievą. Bet pirmiausiai tai – patikima ir viena geriausių Evangelijos santraukų. Ji puikiausiai atskleidžia visą gerosios naujienos plotį, gylį ir dydį. Heidelbergo katekizmas – teologijos perlas, nes visas pagrįstas Biblija. Be to, kaip reta, dėl gana asmeniško, paguodžiančio ir drąsinančio stiliaus jį malonu skaityti. Katekizmas buvo sudarytas XVI a. siekiant Pfalzo kunigaikštystės evangelikų tikintiesiems pateikti trumpus tikėjimo pagrindus. Bet greitai surado atgarsį bažnyčiose ir išplito po visą pasaulį kaip tikėjimo išpažinimas. Akcentuodamas tai, kas bendra visiems evangelikams, greitai tapo mėgstamu ne tik reformatų bažnyčiose. Šitaip Heidelbergo katekizmas įsitvirtino kaip vienas iš svarbiausių Reformacijos dokumentų bei vienas skaitomiausių krikščioniškų veikalų. Jo tiesos šiandien aktualios lygiai taip, kaip ir prieš 450 metų.

Reformatų teologas ir knygų autorius G. I. Williamsonas (g. 1925) savo leidiniu Heidelbergo katekizmas. Studijų vadovas sudarė puikias sąlygas katekizmui dar kartą ryškiai sužibėti. Knygoje rasime atspindėtą visų 129 klausimų ir atsakymų turinį bei Williamsono katekizmo komentarus. Pastarieji yra puiki medžiaga, praturtinta autoriaus pusės šimtmečio pastoracinės veiklos įžvalgomis bei išmintimi. Dėl to gera pagalba siekiantiems prisiminti senąsias tiesas ir naujai įvertinti šį didį „dvasinį žemėlapį“. Struktūros požiūriu Williamsonas nenukrypsta nuo tradicinio klausimų priskyrimo 52 metų sekmadieniams. O pridėdamas skyrių klausimus tolesnei analizei bei diskusijoms, knygą padaro tikru studijų vadovėliu, naudingu visiems bažnyčių tarnautojams, ypač katachetams ir mokytojams.

Holger Lahayne

Skaityti įžanginį skyrių