Sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs, kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.

Knygoje aptariama krikščioniškojo pašaukimo tapatybės Rytuose samprata, gilinamasi į krikščioniškojo pašaukimo gelmes, glūdinčias vienuoliškojo, senuoliškojo ir Kristaus kvailelio pašaukimuose, analizuojamas Šventosios Dvasios vykinamas žmogaus perkeitimo slėpinys. Aptariami ekleziologinis ir hesychastinis krikščioniškojo pašaukimo matmenys, vidinio perkeitimo kelias ir epifaninis krikščioniškosios būties aspektas.

Ši monografija – tai bandymas ieškoti Ortodoksų Bažnyčios tradicijoje atitikmenų katalikiškojo pašaukimo (lot. vocatio) sampratai. Knygoje nag­rinėjamas vienuoliškasis, senuoliškasis, ikonografo ir Kristaus kvailelio pašaukimai, ikonos teologija, teozė (žmogaus pašaukimas tapti dievu – Dievo atvaizdu). Pasakojama, kaip stačiatikybėje pasauliečių pašaukimas suvokiamas per minėtųjų pašaukimų prizmę. Aptariama ne tik abstrakti pašaukimų teologija, bet ir pristatomi pavyzdžiai – įvairių šventųjų gyvenimai. Knyga bus aktuali visiems besidomintiems lyginamąja teologija, ieškantiems katalikų ir ortodoksų teologijos sintezės galimybių. Autorius demonstruoja įspūdingą apsiskaitymą, remiasi gausiais ortodoksų šaltiniais, tačiau į ortodoksų teologiją žvelgia iš katalikocentrinių pozicijų ir netgi pabrėžtinai vadina juos „stačiatikiais“, nenorėdamas priskirti ortodoksiškumo. Knygos skaitymą apsunkina neužbaigtas redaktoriaus darbas: graikiški žodžiai stokoja diakritinių ženklų, yra rusiškų pavadinimų ir pavardžių transliteracijos klaidų.

Gintaras Sungaila

Sunku įvertinti, kaip smarkiai per visą religijos istoriją džiaugsmas ir juokas buvo pažeminti, sumenkinti ar laikomi netinkamais ir sunku suprasti, kodėl apskritai buvo neigiamas linksmumas. Tačiau lengva matyti šio sumenkinimo padarinius: tikriausiai sutikote žmonių, kurie mano, kad būti religingam − vadinasi, visą laiką būti mirtinai rimtam. O kai esi mirtinai rimtas, esi „rimtai“ miręs. Tikintiesiems reikėtų kito pasirinkimo – būti džiugiai gyviems. Tačiau jei džiaugsmas akivaizdžiai išauga iš gyvastį teikiančio tikėjimo, kodėl jo tiek mažai religinėje aplinkoje? Kodėl atrodo, kad per pamaldas trūksta linksmumo? Kodėl religingi žmonės labai dažnai (ir teisingai) apibūdinami kaip pernelyg rimti ir niūrūs? Trumpai tariant, kada, kodėl ir kaip džiaugsmas, humoras ir juokas pasitraukė iš religijos?

Religinis džiaugsmas nėra greitai išnykstantis jausmas, o tvirtas ir ilgalaikis ryšio su Dievu rezultatas, – teigia populiarus knygų autorius jėzuitas Jamesas Martinas. Remdamasis Šventojo Rašto ištraukomis, šventųjų gyvenimais, įvairių religinių tradicijų dvasiniais mokymais ir asmeninėmis pastabomis, jis aiškina, kodėl džiaugsmas, humoras ir juokas yra tokie svarbūs mūsų dvasiniame gyvenime. Knygoje gausu anekdotų, linksmų istorijų, autoriaus gyvenimo įžvalgų, pokalbių apie juoką su mokslininkais, gydytojais ir psichologais.