Tarp gausybės Peterio Kreefto knygų ši yra viena ambicingiausių, įtaigiausiai parašytų ir sulaukusių
didžiausio skaitytojų dėmesio – palyginti nedidelės apimties tekste susumuojama daugelį
dešimtmečių autoriaus kaupta klasikinės filosofijos ir asmeninio tikėjimo išmintis. Abstraktūs
teoriniai svarstymai išradingai iliustruojami konkrečiais kasdienės patirties pavyzdžiais, o sodrus,
labai žemiškas autoriaus sąmojis tik dar labiau išryškina racionalių argumentų jėgą, solidaus
veikalo skaitymą paversdamas smagiu intelektiniu nuotykiu. Knyga, kurioje kataliko intelektualo
žvilgsniu aprėpiama plati svarbiausių filosofijos klausimų panorama, padės tikinčiajam naujomis
akimis pažvelgti į filosofiją, o dar netikinčiam, bet Dievo ieškančiam filosofui – naujai atrasti
tikėjimą. Tai veikalas, kuris nėra siaurai apologetinis, bet parašytas iš tikėjimui draugiškos pozicijos
ir parodantis, kaip įmanoma filosofiškai grįsti tikėjimo racionalumą – ypač svarstydamas būties
prasmės klausimą autorius atskleidžia pamatinę religinio tikėjimo ir filosofinio mąstymo, panašiai
keliančių šį klausimą, giminystę.
Akademiškai solidi, bet sykiu žaismingai parašyta knyga tikrai patiks studentams ir moksleiviams
ne tik kaip puikus įvadas į filosofiją, bet ir kaip neformalus filosofinis įvadas į patį krikščioniškąjį
tikėjimą.

Prof. dr. Naglis Kardelis

Johnas Gray’us yra garsus filosofijos mokslų daktaras, pasaulyje pripažintas bendravimo, tarpusavio santykių ir dvasinio augimo specialistas. Šios jo knygos tikslas – padėti vyrams ir moterims išvengti bendravimo sunkumų. Pateikdamas gyvenimiškų situacijų, pokalbių su klientais, autorius atskleidžia daug nesusipratimų keliančius porų elgesio stereotipus ir pataria, kaip juos patobulinti.
Geriau supraskime vyrų ir moterų kalbą.
Išmokime ugdyti ir puoselėti darnius tarpusavio santykius.

Pagarsėjusios knygos „Mūsiškiai“ autorė Rūta Vanagaitė po ketverių metų pertraukos pristato dar vieną knygą apie Holokaustą Lietuvoje – “Kaip tai įvyko?”. Naujoji knyga remiasi dvejus metus trukusiais rašytojos pokalbiais su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu.

„Ši knyga yra proveržis. Parašyta kaip dialogas, knyga perteikia akademinę analizę kiekvienam mąstančiam skaitytojui suprantama kalba“, teigia Izraelio istorikas, Tarptautinio Holokausto atminties aljanso garbės pirmininkas Yehuda Bauer.

Pasaulinio garso amerikiečių istorikas Timothy Snyder teigia: „Christophas Dieckmannas yra vienas autoritetingiausių Holokausto istorikų. Jo išskirtinė vokiečių okupacijos Lietuvoje studija – svarbiausia knyga, parašyta apie Holokaustą XXI amžiuje“.

„Ši knyga – apie svarbiausią Holokausto pamoką. Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų galime rinktis: būti žmogumi ar nebūti. Šis pasirinkimas yra netgi pragare.“ – rašo knygos anotacijoje 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič.

Tai atsakymų kupina knyga žmonėms, beieškantiems pusiausvyros chaotiškame gyvenime. Autorius dalinasi mintimis, kaip surasti balansą tarp svarbiausių sričių: šeimos, darbo, visuomeninės veiklos, pomėgių, asmeninio laiko. Kaip gyventi ramiai ir harmoningai…
Knygos pirmoji dalis vadinasi ,,Emociškai nebrandus dvasingumas”. Jos tikslas – padėti atpažinti emociškai nebrandaus dvasingumo požymius. Svarbu, kad prieš skaitydami apie paveikiausią ir didžiulius pokyčius sukeliantį priešnuodį aiškiai suprastumėte emociškai nebrandaus dvasingumo problemos pobūdį ir mąstą. Trečiasis skyrius yra tarsi likusios knygos dalies ašis. Jame aiškinama, kodėl norint iš pagrindų pakeisti mūsų gyvenimą Kristuje, būtina tiek emocinė branda, tiek kontempliatyvusis dvasingumas. Antrojoje knygos dalyje, nuo ketvirto iki dešimto skyriaus, rašoma apie konkrečius emociškai brandaus dvasingumo puoselėjimo būdus.

Kaip rašo autorė, “jau nėra paslaptis, kad dabar mūsų supratimu normaliu krikščionimi laikomas ne tas, kuris tarnauti Dievui atiduoda visą save ir dėl Jo yra pasiruošęs viskam, o tas, kuris reguliariai lanko pamaldas, meldžiasi, pamokslauja ar tarnauja bažnyčioje, dalyvauja seminaruose, konferencijose, evangelizacijose, žodžiu, turi gerą vardą. Tačiau paprastai niekas nekreipia ypatingo dėmesio, koks tokio krikščionio vidinis dvasinis gyvenimas arba kokie jo santykiai su Viešpačiu ir artimaisiais. Ir nesvarbu, kad savo mintyse tu paleistuvis ir svetimautojas, jog nėra nė vienos dienos, kad nesusierzintum, neįsižeistum, nepasipiktintum, nepyktum, nežemintum artimo, nesiaukštintum, nesididžiuotum, nekritikuotum, neteistum, neapkalbinėtum, neveidmainiautum ir nedarytum kitų dalykų, kurių neapkenčia Dievas. Mes sakome: „Oi, kas čia tokio?! Mes juk žmonės, todėl ir dažnai nusidedame. Jėzus dėl to ir atėjo į žemę, kad pasigailėtų tokių, kaip mes. Dėl ko kito Jam būtų reikėję ateiti?“daugelio krikščionių gyvenimo būdas yra kūniškas, prisilaikant principo „taip, kaip ir visi“. Tikėjimas jiems visiškai netrukdo jų supratimu gyventi įdomiai, praktiškai nieko sau neatsakant. Jie net negali suprasti kenčiančios ir pavargusios nuo savo paviršutiniškos krikščionybės sielos aimanų. Viena, ką jie sugeba tokiam krikščioniui patarti, tai „nebūk fanatiku, žiūrėk į dalykus paprasčiau ir tenkinkis tokiu gyvenimu, koks jis yra!“ Kartais atrodo, kad daugelis, kurie save laiko Dievo vaikais, paprasčiausiai pamiršo Viešpaties perspėjimą, kad „gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui“ (Rom 8, 8). Autorė mums, krikščionims, meta tiesioginį iššūkį: „Jei savo gyvenimu ir vaikščiojimu Dievo akivaizdoje mes Jam negalime patikti, tai apskritai ar toks mūsų tikėjimas ir tokia mūsų krikščionybė turi kokią nors prasmę?!“

Knyga yra savos rūšies kelionės vadovas, padedantis surasti ir keliauti teisingu keliu į amžinąjį gyvenimą. Joje randame atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus: kaip pradėti keisti savo gyvenimą ir atstatyti artimus santykius su Dangiškuoju Tėvu. Tik tai padarę mes galime įtikti savo Kūrėjui ir tapti šviesa ir druska mūsų artimiesiems, draugams, pažįstamiems ir visam pasauliui. Patvirtindama savo mintis autorė cituoja Dievo vyro Klaivo Liujiso (Clive Staples Lewis) pasisakymą: „Kiek mažai žino tie, kurie galvoja, kad šventumas – tai kažkas nuobodaus. Kai susiduri su tiesa, ji tave visiškai pavergia, nes jos neįmanoma paneigti. Jeigu nors dešimt procentų žemės gyventojų įgytų šventumą, pasaulis bematant pasikeistų, ir žmonės taptų žymiai laimingesni“.