Aiškinimo reikalingumas

Mums dažnai tenka išgirsti tokius pareiškimus: „Biblijos nereikia aiškinti, pakanka tiesiog ją skaityti ir elgtis taip, kaip joje parašyta.“ Įprastai toks pastebėjimas išreiškia eilinių tikinčiųjų nepasitenkinimą „profesionalais“ – Biblijos tyrinėtojais, ganytojais, mokytojais ar Sekmadieninių mokyklų mokytojais, kurie aiškindami Bibliją neva „atima“ ją iš paprastų žmonių. Tuo norima pasakyti, kad Biblija nėra neaiški knyga. „Galų gale juk kiekvienas, turintis nors kiek smegenų, gali ją skaityti ir suprasti. Daugelis pamokslininkų ir mokytojų taip giliai „kasa“, kad sudrumsčia tyrą Dievo žodžio vandenį. Tai, kas mums buvo aišku, kai patys skaitėme, pasidaro nebe taip aišku“, – teigia tokie tikintieji.

Šis nepasitenkinimas nėra nepagrįstas. Mes pritariame, kad krikščionys turi mokytis skaityti Dievo žodį, tikėti ir jam paklusti. Ir juo labiau nė kiek neabejojame, kad Biblija neturi būti neaiški knyga, jeigu ji deramai skaitoma ir studijuojama. Tiesą sakant, mes manome, kad didžiausia bėda yra ne ta, kad žmonės menkai Bibliją supranta, – daug jos ištraukų yra puikiausiai suprantamos. Pavyzdžiui, perskaičius raginimą „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų“ (Fil 2, 14), problemų kyla ne todėl, kad jį būtų sunku suprasti, bet dėl paklusimo šiam raginimui, t. y. dėl jo vykdymo.

Tiesa ir tai, kad pamokslininkai ar mokytojai dažnai linkę ieškodami teksto prasmės iškart kastis gilyn, kai tuo tarpu ji aiški ir pačiame paviršiuje. Leiskite jau dabar pabrėžti (tai kartosime ne kartą) – gero aiškinimo tikslas nėra unikalumas; nereikia stengtis aptikti kažko, ko niekas anksčiau nebuvo pastebėjęs.

Unikalumo siekiantis aiškinimas dažniausiai skatinamas išdidumo (noro pasirodyti protingesniu už visus kitus), neteisingai suprantamo dvasingumo (neva Biblija pilna giliai slypinčių tiesų, laukiančių, kol iki jų „prisikas“ ypatinga įžvalga apdovanotas dvasiškai jautrus asmuo) arba asmeninio suinteresuotumo (kai reikia pagrįsti savo teologinius nukrypimus, ypač aiškinant tuos tekstus, kurie tokių nukrypimų daryti neleidžia). Unikalūs aiškinimai paprastai būna klaidingi. Tuo nenorime pasakyti, kad teisingas Biblijos ištraukos aiškinimas negali pasirodyti unikalus kam nors, kas girdi jį pirmą kartą. Tiesiog pabrėžiame, kad unikalumas nėra mūsų užduoties tikslas.

Gero aiškinimo tikslas labai paprastas: atskleisti aiškią teksto prasmę – tą prasmę, kurią turėjo omenyje jo autorius. O svarbiausias „instrumentas“, kuris padeda tai padaryti, yra aiškus sveikas protas. Tekstas aiškinamas tinkamai, jeigu atskleidžiama „sveika“ jo prasmė. Teisingas aiškinimas protui suteikia palengvėjimą, tačiau gali nudiegti širdį arba pastūmėti kokia nors kryptimi.
Visgi, jeigu aiškinimo tikslas yra tik atrasti akivaizdžią teksto prasmę, kam tada apskritai reikia aiškinti Šventąjį Raštą? Kodėl nepakanka tiesiog skaityti? Nejaugi aiški prasmė nesuvokiama paprasčiausiai skaitant? Iš dalies taip ir yra. Tačiau, žvelgiant giliau, toks argumentas ir naivus, ir nepagrįstas dėl dviejų veiksnių: skaitytojo prigimties ir Šventojo Rašto prigimties.

Skaitytojas kaip teksto aiškintojas

Pirmoji priežastis, kodėl turime mokytis, kaip reikia aiškinti Šventąjį Raštą, yra ta, kad skaitytojas sykiu yra ir aiškintojas, nesvarbu, nori jis to ar ne. Dauguma mūsų mano, kad skaitydami mes suprantame, ką skaitome. Taip pat mes linkę manyti, kad mūsų supratimas atitinka Šventosios Dvasios ar Biblijos tekstų autorių ketinimus. Visgi skaitydami mes suteikiame tekstui tai, kas patys esame, – į tekstą žvelgiame per savo asmeninę ir kultūrinę patirtį, žodžių ir idėjų supratimą. Kartais tai, kuo „papildome“ tekstą, nejučia mus suklaidina arba paskatina tekste įžvelgti pašalines mintis.

Kai mūsų kultūros žmogus girdi žodį „kryžius“, krikščioniškojo meno ir simbolizmo šimtmečiai daugelį savaime verčia įsivaizduoti lotyniškąjį kryžių (†), nors mažai tikėtina, kad Jėzaus kryžius buvo toks – greičiausiai jis buvo T raidės formos. Dauguma protestantų ir katalikų, skaitydami Biblijoje apie bažnyčios pamaldas, įsivaizduoja žmones, esančius pastate ir susėdusius klauptuose su atramomis, panašiuose į tuos, kurie yra ir jų bažnyčioje. Skaitydami apaštalo Pauliaus raginimą: „[…] bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių“ (Rom 13, 14), žmonės iš daugumos angliškai kalbančių šalių (kurie skaito Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą) linkę manyti, kad žodis „kūnas“ reiškia būtent fizinį kūną, tad Paulius kalba apie „kūniškus malonumus“.

Tačiau žodis „kūnas“ ta prasme, kuria jį vartoja Paulius, retai reiškia fizinį kūną ir tikrai ne tai reiškia šioje eilutėje. Paulius turi omenyje dvasinę negalią, liguistą dvasinę žmogaus prigimtį, dar vadinamą „nuodėminga prigimtimi“. Taigi skaitytojas, net ir neketindamas, nejučiomis tampa aiškintoju to, ką jis skaito, ir, deja, pernelyg dažnai aiškina neteisingai.

Atsižvelgdami į tai, turime pastebėti, kad Biblijos vertimo skaitytojas iš karto „įsivelia“ į aiškinimą, nes vertimas jau yra (būtina) aiškinimo forma. Kad ir kokiu Biblijos vertimu naudotumėtės, jis yra didelio mokslinio darbo rezultatas. Vertėjai nuolat privalo rinktis vieną iš kelių konkretaus žodžio reikšmių, o jų pasirinkimas turi įtakos tam, kaip jūs suprasite tekstą.

Geri vertėjai atsižvelgia į kalbų skirtumus, tačiau tai nelengva užduotis. Pavyzdžiui, ar Rom 13, 14 minimą žodį turėtume versti kaip „kūnas“ (taip buvo padaryta Karaliaus Jokūbo vertime, Naujojoje standartinėje versijoje, Naujojoje standartinėje Amerikos Biblijoje NASB ir kituose Biblijos vertimuose), nes tokį žodį vartojo Paulius, ir palikti aiškintojui galimybę atskleisti, kad šiuo atveju „kūnas“ reiškia ne fizinį kūną? O gal turėtume „padėti“ skaitytojui ir versti „nuodėminga prigimtis“ (taip buvo padaryta Naujame tarptautiniame Biblijos vertime (1984 m.), Gerosios naujienos Biblijos vertime ir kt.), nes Pauliaus vartojamas žodis reiškia būtent tai? Išsamiau šį klausimą aptarsime kitame skyriuje. Dabar pakanka paminėti, kad pats vertimo faktas įtraukia skaitytoją į aiškinimo procesą.

Būtinybė aiškinti atsiranda ir pasižvalgius po šių dienų bažnyčias – akivaizdu, kad ne visa „aiški prasmė“ visiems vienodai aiški. Verta paminėti, kad daugelis tų, kurie remdamiesi 1 Kor 14, 34–35 šiandien tvirtina, kad moterys bažnyčioje turi tylėti, sykiu atmeta kalbėjimą kitomis kalbomis ir pranašystes, minimas tame pačiame kontekste, kuriame yra ir eilutė apie „tylėjimą“. O tie, kurie tvirtina, kad ir vyrai, ir moterys turi melstis ir pranašauti (1 Kor 11, 2–16), paprastai nesutinka, kad tai darydamos moterys turi prisidengti galvas. Vieniems atrodo, kad Biblija „aiškiai moko“ apie tikinčiųjų krikštą panardinant, o kiti įsitikinę, kad Šventuoju Raštu gali pagrįsti kūdikių krikštą. Bažnyčioje mokoma ir apie „neatšaukiamą išrinkimą“, ir apie galimybę „prarasti išgelbėjimą“, tačiau abiejų šių tiesų niekuomet nepamokslauja tas pats asmuo! Nors abiem atvejais remiamasi „aiškia“ Biblijos tekstų prasme. Netgi du šios knygos autoriai tam tikrais atvejais nesutardavo, ką „akivaizdžiai“ reiškia tam tikros Biblijos eilutės. Ir visgi mes visi skaitome tą pačią Bibliją ir mėginame laikytis to, kas „aiškiai“ sakoma jos tekste. <…> Blogo aiškinimo priešnuodis yra ne apskritai atsisakyti aiškinti Bibliją, o aiškinti ją tinkamai, vadovaujantis sveiku protu.

Šios knygos autoriai tikrai nesitiki, kad visi, kurie ją skaitys ir vadovausis mūsų patarimais, galiausiai supras, kad „aiški prasmė“ yra mūsų siūloma prasmė ir ji visiems priimtina. Mes tiesiog tikimės padėti skaitytojui pastebėti specifinius skirtingų Biblijos žanrų ypatumus, suprasti, kodėl galimi skirtingi aiškinimo variantai, kaip vadovautis sveiku protu, ir ypač padėti skaitytojui atskirti gerą aiškinimą nuo ne itin gero, ir kas vienokį ar kitokį iš jų lemia.

Milijonus moterų visame pasaulyje ji įkvėpė ir padrąsino stabtelėti kasdieniniame bėgime ir pamatyti sau asmeniškai skirtas Dievo dovanas. „Mylimojo šypsena ryte, vaikų juokas čiuožykloje, senolio akys pavakarę: tai skirta tau. Žemė po tavo kojomis, lietus virš tavo pakelto veido, aplink tave besisukančios žvaigždės varinėje šlovėje: viskas tau, tau, tau“. Dėkokite už jas ir net nepajusite, kaip šis naujas įprotis pradės keisti jūsų žvilgsnį ir širdį.

Kaip ir dauguma skaitytojų, Ann Voskamp grumiasi su kasdienybės iššūkiais, praeities traumomis ir baimėmis. Čia nepadės vienkartinės patirtys, kad ir kokios egzotiškos jo būtų. „Kaip rasti džiaugsmą, kai esu genama terminų, slegiama skolų, varginama kasdieninių pareigų ir įtampų tarpusavio santykiuose? Kaip turėtų atrodyti dėkingumo pilnas gyvenimas, jei mano dienos yra sunkios, ilgos ir kartais tamsios? Ką Dievas dovanoja man čia ir dabar?“ – klausė savęs Ann Voskamp.

„Visas tūkstantis dovanų“ yra praktiška, tačiau be galo poetiška knyga apie tai, kaip gyventi džiaugsmo pilną gyvenimą. Ji kviečia pabusti ir pamatyti kasdieninę Dievo malonę.

Knyga išsilaikė New York Times bestselerių sąraše ilgiau nei ištisus metus.

Tai viena tų knygų, kurių negali tiesiog perskaityti ir paskolinęs su rekomendacija bičiuliui arba ne padėti į lentyną. Tai knygą, kurią skaitai lėtai ir nedideliais kiekiais, keletą kartų tą patį ir sugrįžti, matyt, ne kartą gyvenime. Pastarąjį dalyką byloju ne iš asmeninės patirties, o dėl fakto, jog nemažai šventųjų labai mėgo Kempiečio veikalą ir nepaleisdavo jo iš rankų, panašiai kaip Biblijos. Tai vienas iš krikščionybės dvasinės literatūros šedevrų, – pasakyčiau, ieškodama skambios frazės. Pavyzdžiui, Ignacas Lojola, sveikdamas po sunkių sužeidimų įgytų nuo prancūzų ginant Pamplonos tvirtovę, vietoje mėgstamų riterių romanų gavo dvi knygas, pakeitusias jo likimą, viena jų – „Kristaus sekimas“, kurią vėliau skaitė visą gyvenimą. Kiek žinoma, ir Liudwigas van Bethovenas niekuomet nesiskyrė su šia knyga, garsiajam fizikui bei chemikui André-Marie Ampère priskiriama frazė, kad visą knygą mokąs mintinai, bičiuliams pasiūlius ją paskaityti ligos patale.

Tai nėra knyga, kurios siužetą pasakosi draugų kompanijoje ar girsiesi kolegoms, nes jos autorius – gerai žinomas filosofas. „Sekti Kristumi“ parašyta XV a. pirmoje pusėje, jos autorystė priskiriama vienuoliui Tomui iš Kempen miestelio Reino pakraštyje, Vokietijoje. Ji susideda iš keturių paskirų dalių, kurios vėliau buvo sujungtos į vieną. Visos parašytos tuo pačiu atskirų sakinių, patarimų stiliumi, labai paprastai, be filosofinių svarstymų, vaizdingų pagražinimų ar komplikuotų sąvokų. Galima sakyti, jog tai gyvenimiška knyga. Pats pavadinimas kyla iš pirmo skyriaus, kur rašoma: „Jėzaus mokslas viršija kiekvieną šventųjų mokslą: kas turėtų Jo dvasios, rastų paslėptą maną. Tačiau daugelį Evangelijos klausymas neuždega, nes jie maža turi Kristaus dvasios. Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Jėzaus gyvenimo“. Tai primena ištrauką iš Mato evangelijos, kur kalbama apie skirtingus būdus traktuoti Kristų. „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“ atsako mokiniai Jėzui paklausus, kuo žmonės laiko Žmogaus sūnų. Tačiau tokiu atveju Jėzus tėra vienas iš mokytojų, religinis veikėjas, galbūt išminčius, guru. Tačiau jei, kaip Petras tiki, jog Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, jei neredukuoji Kristaus mokymo į istorinę medžiagą, teoriją, ideologiją ar tiesiog metaforinį pasakojimą, jei asmeniškai už Jį apsisprendi, tuomet belieka Jį sekti.

„Viešpaties sekimas reikalauja labai giliai atsiversti, keisti mąstymo ir gyvenimo būdą, atverti širdį, klausyti, leistis perkeičiamiems viduje. Didžiausias skirtumas tarp Dievo ir žmogaus yra tas, kad Dievas visai nėra išdidus, nes Dievas yra visiška pilnatvė, mylintis ir dovanojantis gyvybę. Mes, žmonės, esame labai išdidūs, ir dėl to mums reikalingas budrumas ir nuolatinis apsivalymas“, – sakė popiežius emeritas Benediktas XVI viename savo pamokslų 2012 metais. Kempiečio veikalas gali tapti parankiniu, siekiant minėto budrumo bei apsivalymo – kad nebūtume išdidūs.

„Kristaus sekime“ kreipiamasi į žmogų, apsisprendusį už Jėzų, tačiau iš prigimties silpną, nepastovų, bylojama galėtų atrodyti itin reikliai, griežtai. Pavyzdžiui, pirmos dalies aštuntame skyriuje „Per daug artimas bendravimas“ rašoma: „Mažai bendrauk su jaunuoliais ir pasauliečiais. Nepataikauk turtuoliams ir neieškok didžiūnų draugystės. Trokšk Dievo ir angelų draugystės, o venk žmonių draugystės. Reikia mylėti visus žmones, tačiau su niekuo artimai nesusidėti“. Ir kitoje vietoje: „Tuščiais dalykais rūpintis palik tuštiems žmonėms, pats gi rūpinkis tuo, ką Dievas tau įsako. Pasilik su Juo kambary, nes niekur kitur nerasi tiek ramybės, kiek čia. Jei nebūtų niekur išėjęs ir nebūtum klausęsis pasaulio triukšmo, nebūtum praradęs širdies ramybės, bet kadangi mėgai klausytis naujienų, tai dabar kenti širdies neramumą“. Atrodo, lyg šie žodžiai būtų skirti vienuoliams, juk reikalaujama kuo labiau savęs išsižadėti, kovoti su savo aistromis bei polinkiais, iliuzijomis, jog įmanoma laimė be būties pagrindo – Viešpaties. Įspėjama, kur neverta švaistyti savo laiko, ką pavojinga daryti, kas sukuria kliūtis Jį sekti. Taip, knygos autorius neretai kreipiasi į vienuolį, tačiau kiekvienas pasaulietis turi tą patį pašaukimą būti šventu, tik kitaip jį įgyvendina, kiekvienam pakrikštytajam Kristus sako „Būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Šiandienos sekuliariame pasaulyje, kai tarp vienuolio bei tikinčiojo, mąžtant matomų tikėjimo ženklų, žioji vis didesnė praraja, „Kristaus sekimas“ tampa tik dar reikalingesnis.

Trečios dalies skyriuje „Savimeilė – didžiausia kliūtis tobulėti“ rašoma: „Tad ką padės daugelio žemiškų dalykų įsigijimas? Naudingiau būtų jų nekęsti ir jų troškimą išrauti iš savo širdies. Nemanyk, kad šitas įspėjimas liečia tik pinigus ir turtus – jis liečia ir vaikymąsi garbės, tuščių pagyrimų troškimą ir visus tuos dalykus, kurie pasibaigia su pasauliu“. Radikalu, kaip šiais laikais mėgstama įvertinti? Per daug reiklu? Neracionalu? Mano supratimu, tikrai ne radikaliau nei Kristaus mokymas. Evangelijoje pagal Morkų Jėzus moko: „Eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, pasiimk kryžių ir sek paskui mane“.

Tomas Kempietis primena tai, ką kartais pamirštame ar esame linkę pamiršti, akcentuodami Viešpaties gailestingumą be teisingumo. Knygoje rašoma: „Visus dalykus vertink amžinųjų dalykų atžvilgiu ir persikelk dvasia į tą dieną, kada reikės atsistoti prieš griežtą teisėją, nuo kurio nieko negalima paslėpti“. Nežinia, ar paskutinio teismo dieną bus egzaminuojama iš knygos „Kristaus sekimas“, bet tikrai bus iš to, kaip gyvenimu buvo sekamas Kristus. Dėl to ir verta su savimi turėti Kempiečio veikalą – kaip rūpestingo mokytojo instrukcijas, pagelbinčias kasdienoje gyventi Kristaus mokymu.

Rosita Garškaitė