Po gerų trisdešimties metų, 2000 m., P. Brownas papildė savo jaunystės laikų knygą dviem dideliais skyriais, kuriuose ne tik apžvelgė XX a. pabaigoje atrastus naujus Augustino tekstus ir jų įnašą į ankstesnį jo gyvenimo ir mąstymo kelio pažinimą, ne tik įvertino per tą ilgą laikotarpį nueitus tyrimų žingsnius, bet dabar jau brandaus ir gyvenimo patirties pamokyto vyro akimis pažvelgė į kai kurias savo jaunystės idėjas ir „savaimesuprantamybes”. Šitaip P. Brownas eina tuo pačiu keliu, kuriuo, parašydamas Retractationes („Pataisymus”) ėjo ir pats Augustinas.

Ši knyga atskleidžia, kad daugybės žymių krikščionių santuokos buvo visokios, bet ne nuobodžios. Šių apdovanotų Dievo tarnų santuokinį gyvenimą ženklino ne tik įspūdingi tarnystės vaisiai, bet dažnai ir nelengvos aplinkybės, skaudžios netektys, pasiaukojimas ir savęs atsižadėjimas, be kurių neįmanoma įvykdyti pašaukimo.

Patraukliu stiliumi Pitersenas aprašo santūrią Polės Niuton, Emos Mudi bei Siuzės Sperdžen stiprybę – šios kantrios moterys gludino savo vyrus lyg „gruoblėtus deimantus“. Autorius išsamiai apibūdina „laimingai romantišką“ Viljamo ir Merės Brajanų santuoką bei abipusio susižavėjimo kupiną Bilio ir Nelės Sandžių draugiją, padeda praverti gilų pėdsaką istorijoje palikusių Martyno ir Katerinos Liuterių, Jono ir Ideletės Kalvinų, Johano Sebastiano ir Anos Magdalenos Bachų namų duris.

Kita vertus, Pitersenas taip pat nušviečia ligos ir mirties šešėliu paženklintą Džojos ir Klaivo Steiplo Luisų santuoką, pasakoja apie nelaimingas ypač žymių krikščionių rašytojų Hanos Vaitol–Smit, Greisės Livingston Hil bei didžiojo metodistų judėjimo įkūrėjo Džono Veslio šeimas.

Visai nesvarbu, ar čia aprašytos santuokos yra tvirtos, ar svyruojančios – iš visų galime pasimokyti, kaip spręsti daugelį kamuojančias problemas: finansinius rūpesčius, pagundas, atsiskyrimą bei asmenybių skirtumus. Bet labiausiai žavi tai, jog šie pėdsaką krikščionybės istorijoje palikę žmonės asmeniškai pasitikėjo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi.