Taip dažnai nutinka ir mums. Šiame pasaulyje turime apie aštuoniasdešimt gyvenimo metų, ir balsas mus nuolat įspėja: „Nepamiršk paties svarbiausio dalyko!“
O pats svarbiausias dalykas yra dvasinės vertybės: malda, budėjimas, šeima, draugai, gyvenimas. Antraip iššvaistysime turimą laiką ir apleisime svarbiausius dalykus – „sielos lobius“!
Kai šio gyvenimo durys užsivers, apgailestavimas niekuo nepadės. Gyvename problemų, kančių, korupcijos, barbariškumo, neteisybių kupiname pasaulyje, kur kiekvieną dieną miršta nekalti vaikai, šeimos tėvai ir nusivylusios motinos. Taip yra dėl to, kad pamiršome „patį svarbiausią dalyką“. Bruno Ferrero

Knygoje pateikti paprasti, jaudinantys, kupini išminties ir priverčiantys susimąstyti trumpi pasakojimai sielai.

Dauguma žmonių, pasiekę gyvenimo vidurį, pajunta vidinį nerimą: ar gyvenime nieko naujo nebebus, ar einu teisinga kryptimi? Vieni iš mūsų perkame motociklą, kiti nusprendžiame skirtis, treti keičiame
profesiją, dar kiti atsakymų ieškome keliaudami.

Ar gali būti, kad gyvenimo vidurys yra mums visiems duota dvasinė užduotis? Kaip spręsti šią lygtį nepridarant kvailysčių, bet ir neužgniaužiant vidinio nusivylimo?

Benediktinų vienuolis Anselmas Grünas, daugelio knygų autorius bei sielovadininkas, gyvenimo vidurį suvokia kaip iššūkį dvasiškai užaugti. Jis remiasi dviem autoriais: viduramžių vokiečių mistiku Johanu Tauleriu (1300–1361), kuris viduramžio krizę apibūdina kaip dvasinio augimo galimybę, bei G. C. Jungu, kuris šį laikotarpį aiškina psichologiniu požiūriu. Abu skirtingi mąstymo būdai šioje knygoje užmezga vaisingą dialogą.

Pokalbis kažkur anapus mirties, kuriame dalyvauja John F. Kennedy, C. S. Lewis ir Aldous Huxley.

963 metų lapkričio 22-ąją per keletą valandų mirė trys didžiai garbūs žmonės C. S. Lewis, John F. Kennedy ir Aldous Huxley. Visi trys – kiekvienas savaip – tikėjo, kad mirtis nėra žmogaus gyvenimo pabaiga. Sakykime,kad jie buvo teisūs ir kad po mirties jie susitiko. Kaip klostytųsi jų pokalbis?

Tariamą jų pokalbį Peter Kreeft pateikia kaip šiuolaikinį sokratišką dialogą – kaip dalį „didžiojo pokalbio“, vykstančio jau daugelį šimtmečių. Ar žmogaus gyvenimas turi prasmę? Ar mums duota žinoti apie gyvenimą po mirties? Ar galima įrodyti, kad Jėzus buvo Dievas?

Pasitelkęs logiką ir kūribinę fantaziją Kreeft vaizduoja Lewį kaip krikščioniškąjį teistą, Kennedį – kaip modernųjį humanistą, Huxlį – kaip Rytų panteistą. Jų sąveika šioje knygoje – tai ne tik puikus samprotavimo, bet ir puikios dramaturgijos pavyzdys.

Peter Kreeft yra Bostono koledžo filosofijos profesorius, keleto knygų autorius (tarp jų – C. S. Lewis, Dangaus: širdies troškimas, Meilė stipresnė už mirtį).