Ką daryti, kai sukyla stiprūs ir skausmingi jausmai, kurie kėsinasi mus užvaldyti? Pasijuntame lyg kažkokia nerimstanti sielos dalis keltų maištą širdyje. O kaip norėtume ją išrauti, numalšinti, nutildyti. Deja, dažniausiai tai pavyksta tik trumpam.
Knygos „Sielos ribos“ autorės Alison Cook ir Kimberly Miller siūlo radikaliai priešingą strategiją – ne atstumti šias maištingas sielos dalis, bet su jomis susidraugauti ir jas integruoti į savąjį aš. Mūsų skausmingos mintys ir emocijos (pyktis, gėda, baimė, kaltė ir pan.) – tai mūsų sielos dalys, kurios nori būti išgirstos, suprastos ir pagydytos. Kiekviena emocija turi savo paskirtį (pvz., pyktis padeda ginti ribas, baimė – saugoti), tačiau jei ji perima kontrolę, gali tapti destruktyvi. Yra priežastis, kodėl tos sielos dalys sukelia tokis stiprius jausmus. Užuot jas slopinę ar ignoravę, turime su jomis užmegzti santykį, jas išklausyti ir pasikviesti Dievą į tas neramias savo sielos dalis. Jos ilgus metus gynė mus nuo sužeidimo ar pavojaus, bet jos kenčia ir joms reikia pagalbos.
Autorės siūlo penkių žingsnių procesą, kuris padės pasikviesti atgal išstumtus sielos fragmentus, išklausyti jų prisiminimus ir atiduoti jų skausmą Dievui. Ši knyga parašyta itin paprasta kalba, ją skaitydamas būsi pakviestas pabūti savo paties terapeutu. Šis procesas leis pereiti nuo sekinančių reakcijų ir pabėgimų prie sąmoningo bendradarbiavimo su sielos ribas saugančiais „apsaugininkais“. Šias idėjas pritaikyti gyvenime padės gausybė pavyzdžių, praktinių užduočių, refleksijų ir testų.
Alison Cook ir Kimberly Miller knyga „Sielos ribos “ yra parašyta remiantis krikščioniška psichologija ir vidinės šeimos sistemos (IFS) psichoterapijos modeliu.

Jei šiais laikais auginate vaikus, greičiausiai patiriate vidinius debatus, svarstydami, kiek gi leisti savo atžaloms skęsti telefonų ekranuose. Instinktyviai nerimaujame, tarsi nujausdami, kad tai veda ne į patį geriausią rytojų, bet nežinome, kaip rasti aukso vidurį – kiek riboti laiką prie ekranų ir kaip sudominti vaiką tikru gyvenimu. Atrodo, kad kovojame su milžiniška jėga, kuri stipresnė už mūsų pačių valią. Juk bandome suvaldyti produktus, kurių kūrimui ir tobulinimui išleisti milijardai dolerių, kuriuos šlifavo gausybė programuotojų, siekdami vienintelio tikslo – kuo ilgiau prikaustyti mūsų dėmesį.
Tėvai pastebi, kad po ilgo maratono prie ekranų vaikai tarsi praranda kibirkštį – kūrybiškumas blėsta, sunku susikaupti, o nuotaikos tampa kaip amerikietiški kalneliai. Jie vis rečiau išbėga į lauką, pamiršta laisvus, vaizduotės kupinus žaidimus, nebemoka užmegzti nuoširdaus ryšio su kitais žmonėmis, o virsta pasyviais skaitmeninio turinio vartotojais.
Apibendrindama savo ir kitų šeimų patirtį, pokalbius su pedagogais ir vaikų raidos specialistais bei remdamasi gausybe šaltinių, autorė knygoje išsamiai analizuoja, kaip ilgalaikis buvimas prie ekranų veikia vaikų fizinę, neurologinę, emocinę ir socialinę raidą.
Knygoje „Laisva nuo ekranų vaikystė“ rasite praktinių patarimų, kaip kitos šeimos sprendė šias dilemas, kokias ribas nustatė mažyliams, pradinukams ar paaugliams, norintiems naudotis skaitmeniniais įrenginiais, ir kaip joms pavyko sugrąžinti vaikus į kiemą bei įkvėpti juos žaidimams gyvai.
Tikrame, o ne skaitmeniniame pasaulyje augantys vaikai vystosi natūraliai, laisvai ir visapusiškai. Jie ugdo svarbiausius gyvenimo įgūdžius, stiprina sveikatą, emocinį atsparumą ir kuria tikrus, šiltus prisiminimus, kurie lydi visą gyvenimą. Skaitmeninė vaikystė gali atrodyti patogi ir įdomi, tačiau ji dažnai atima iš vaikų tai, kas svarbiausia – tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

Šventojo Rašto puslapiuose daugybė pasakojimų apie Dievo ir žmonių sąveiką. Dažnai jie mįslingi ir sunkiai suprantami. Mindaugas Pikūnas turi dovaną šias istorijas paaiškinti suprantamai. Jau daug metų jis tai daro XFM radijo laidose „Kasdienė mana“. Dabar kai kurias laidas perkėlėme į šios knygos puslapius.

Daugybė žmonių užaugo šeimose, kuriose dėl įvairių priežasčių jų jausmai buvo ignoruojami, jais buvo manipuliuojama, šiuos jausmus žeidė arba tiesiog jų nevertino. Suaugę šie žmonės susidūrė su visokiomis problemomis, kurioms negalėjo rasti paaiškinimo: jiems sunku užmegzti artimą emocinį ryšį su kitais, pasaulis atrodo pilkas, bejausmis.

Pirmoji dr. Jonice Webb knyga „Iš emocinės tuštumos: emociškai apleistiems vaikystėje“ padėjo šiems žmonėms įvardyti problemą, slėgusią juos visą gyvenimą – tai emocinė nepriežiūra vaikystėje – ir suteikė įrankius emociškai pasveikti. Knygoje „… į emocinę pilnatvę: kaip užpildyti emocinę tuštumą santykiuose“ rasite sprendimų, kaip išgriauti emocines sienas poroje, kaip atkurti santykį su emociškai aplaidžiais tėvais ir kaip neperduoti emocinio apleistumo savo vaikams.

„…tėvystė yra kartų šokis. Tai, kas paveikė vien kartą, bet nebuvo iki galo išspręsta, bus perduota kitai kartai.“
Gabor Maté, bestselerio „Kai kūnas sako ne“ autorius

„[Ši knyga] parodo kelią į turtingesnius, emociškai šiltesnius santykius, nes įvardija „dramblį kambaryje“ – emocinę nepriežiūrą vaikystėje.“
dr. Harville‘is Hendrix‘as ir dr. Helen Lakelly Hunt, bestselerio „Santykių labirintai“ autoriai

Pabudę vieną rytą medinukai vemiksai pamatė, kad kiekvienas jų gavo po ypatingą dovaną. Medinukai labai džiaugėsi!
KIEKVIENAS GAVO JAM TOBULAI TINKANČIĄ DOVANĄ!
Aiškindamiesi, kam skirtos šios dovanos, vemiksai atrado kai ką žymiai geresnio nei plaktukas ar šaukštas – jie suprato, jog gali naudoti šias dovanas, kad padėtų kitiems.

Mes, vyrai, esame nusivylę savo gyvenimu ir pasiekimais. Įtariame, kad mumis nusivylę mūsų moterys ir vaikai. Kur mes pralaimime, ko nesugebame suprasti?

Vyrų širdyse vyksta nematomas, bet tikras karas. „Kiek uždirbi, tiek esi ir vertas“, „Tavo šeima puikiausiai apsieis ir be tavęs“, „Truputis erotinių vaizdų padės pasijusti geriau“… Šie vyraujantys įsitikinimai – tai nuodai, atimantys iš vyrų jėgas arba verčiantys juos kautis beprasmiškai eikvojant jėgas.

Vis dėlto kiekvienam vyrui Dievas patikėjo teritoriją, kurią tik jis vienas gali apginti. Visų pirma, tai jo tapatybė ir širdis. Tik aiškiai suvokdamas savo pašaukimą ir išsaugodamas tyrą širdį jis sugebės apginti savo šeimą ir draugus.

Billas Perkinsas kalba apie pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria vyrai savo dvasiniame ir asmeniniame gyvenime. Remdamasis bibliniu pasakojimu apie Dovydą ir jo atstumtųjų būrį, Perkinsas tyrinėja, kaip šios senovinės kovos atspindi kovas, su kuriomis žmonės susiduria šiandien. Knygoje aprašomos šešios pagrindinės kovos: kova už tapatybę, už asmeninį šventumą, už šeimą, už ištvermę kenčiant skausmą, už draugus ir už stiprų tikėjimą.

Perkinsas pastebi, kad didžiausios mūsų nesėkmės dažnai įvyksta ne sunkmečio metu, o izoliacijos ir tariamo savarankiškumo akimirkomis. Gyvybiškai svarbu į šias kovas stoti ne vienam, o apsupti save dievobaimingais vyrais, galinčiais suteikti paramą, atskaitomybę ir dvasinį vadovavimą. Sužinokite, kaip tikroji stiprybė kyla ne iš vienatvės, bet iš pažeidžiamumo ir ryšių su tikėjimo draugais.

Perkinso pasakojimas gausiai iliustruotas nuorodomis į populiariąją kultūrą ir Šventojo Rašto istorijas, todėl sudėtingos temos tampa prieinamos ir suprantamos. Kiekviename skyriuje rasite praktinių patarimų ir gilesnių įžvalgų, todėl ši knyga yra universalus įrankis asmeniniam tobulėjimui ir grupinėms studijoms. Knyga ypač veiksminga kaip grupinių studijų vadovas, skatinantis gyvas diskusijas ir abipusę paramą tarp vyrų, kurie kartu bando įveikti šias kovas.

Jei kankina tuštumos pojūtis, pasaulis atrodo pilkas, be spalvų, jei jaučiate, kad kažko trūksta, kad būtumėte laimingi, gali būti, kad kenčiate vaikystėje patirtos emocinės nepriežiūros pasekmes. Ar kartais jaučiatės taip, tarsi gyventumėte mechaniškai atlikdami veiksmus? Ar dažnai elgiatės taip, tarsi viskas būtų gerai, nors iš tiesų jaučiatės vieniši ir atkirsti nuo gyvenimo? Galbūt jus kankina tuštumos pojūtis? O gal pasaulis atrodo pilkas, be spalvų? Net jei gyvenate gerai, gal jaučiate, kad kažko trūksta, kad būtumėte laimingi? Arba galbūt per daug geriate, valgote ar rizikuojate, norėdami pasijusti geriau? Jei taip, nesate vienintelis ir galbūt kenčiate vaikystėje patirtos emocinės nepriežiūros pasekmes.

Daugiau nei dvidešimt metų praktikuojanti psichologė dr. Jonice Webb padėjo daugybei pacientų, kurie kreipėsi į ją manydami, kad jiems gyvenime kažko trūksta. Daugelyje savipagalbos knygų kalbama apie tai, kas jums nutiko vaikystėje, o knygoje „Iš emocinės tuštumos” dr. Webb nagrinėja dalykus, kurių galbūt nepatyrėte. Tai, kas liko nepasakyta, ko negalite prisiminti iš vaikystės, gali turėti rimtų pasekmių, kurios gali daryti jums įtaką iki pat šios dienos.

Knyga „Iš emocinės tuštumos” padės jums suprasti, kodėl patiriate sunkumus, ir pateiks aiškias gijimo strategijas. Joje taip pat pateikiamas atskiras skyrius, skirtas psichikos sveikatos specialistams

Šios knygos autoriai R. ir L. Eyre dalinasi savo patirtimi, įgyta užauginus devynis vaikus. Jie pasakoja, kaip panaudodami įvairius žaidimus tėvai galėtų:

· išmokyti vaikus prisidėti įgyvendinant savo norus;
· sukurti stiprią šeimos tapatybę ir vaikų savivertę;
· padėti vaikams išsiugdyti atsakomybę ir motyvaciją;
· išugdyti sumanius ir ekonomiškai išprususius vaikus.

Esame girdėję, kaip radikaliai pasikeičia darbuotojų elgesys jiems tapus verslo bendrasavininkiais. Panašiai gali būti ir mūsų šeimose, jei nustosime su vaikais elgtis kaip su pavaldiniais ir leisime jiems būti dalininkais šeimos kultūroje ir ekonomikoje. Jie mielai dalyvaus kuriant šeimos taisykles, tradicijas, kultūrą ir simbolius.

Autorių nuomone, pagrindinis įrankis ugdant vaikų atsakomybę ir motyvaciją yra nuosavybė. Vaikai pasijus atsakingi už savo pinigus ir daiktus, kai dėl jų turės paplušėti. Šeimos vertybės ir tradicijos taps jų nuosavybe, jei dalyvaus jas kuriant. Nuosavybė yra priešnuodis išlaikytinių sąmonei, kai vaikai mano turį teisę gauti ko tik panorėję neįdėdami pastangų ir nesijaučia už nieką atsakingi.

Kaip panaudodami įvairius žaidimus tėvai galėtų įtraukti vaikus kuriant šeimos taisykles, kultūrą ir ekonomiką ir pasipriešinti išlaikytinių sąmonei, kai vaikai mano turį teisę gauti ko tik panorėję neįdėdami pastangų ir nesijaučia už nieką atsakingi.

Anksčiau ši knyga buvo išleista pavadinimu „Duok pinigų. Kai vaikai viską nori gauti veltui“.

– Žalia nosis? Kaip kvaila, – pagalvojo Punčinelas. Dėl to jis netaps greitesnis, stipresnis ar gudresnis. Tik žalesnis. Ir atrodys kaip visi kiti medinukai. Kam ją dažyti, jei Elis tyčia sukūrė juos skirtingus? Bet kurį laiką nesilankius pas Elį, dažyti nosį ėmė atrodyti ne tokia jau kvaila mintis. Visai kaip Punčinelas, mes norime pritapti, būti pripažintiems aplinkinių. Kartais tai reiškia atrodyti ir elgtis kaip kiti arba rizikuoti būti atstumtiems. Ar išmoks Punčinelas būti savimi?

Aprašymas
“Tu mane sukūrei tokią turtingą, mano Dieve, tad leisk man pilnomis rieškučiomis dalytis. Mano gyvenimas tapo vienu nepertraukiamu pokalbiu su tavimi, mano Dieve, vienu dideliu pokalbiu. Kai stoviu stovyklos kamputyje, kojomis remdamasi į tavo žemę, veidą pakėlusi į tavo dangų, kartais man veidu srūva ašaros, gimusios iš vidinio jaudulio ir dėkingumo, ieškančių būdo prasiveržti. Vakare gulint savo lovoje ir ilsintis tavyje, mano Dieve, kartais veidu man srūva dėkingumo ašaros ir tokia tad būna mano malda.”

Šiuos žodžius Ety Hillesum užrašė nacių koncentracijos stovykloje 1943 metais. Netrukus ji buvo išveržta į Aušvicą ir nužudyta. Jai buvo 29 metai.

Šioje knygoje sudėti jos laiškai, rašyti iš Vesterborko lagerio Olandijoje. Ji pajėgė sau atsakyti į baisųjį klausimą, sugriovusį ne vieno žmogaus tikėjimą: kodėl Dievas tyli didžiųjų žmonijos tragedijų metu?