„O AMŽINASIS GYVENIMAS – TAI PAŽINTI TAVE, VIENINTELĮ TIKRĄJĮ DIEVĄ, IR TAVO SIŲSTĄJĮ JĖZŲ – MESIJĄ.“ (JONO 17, 3)
KRISTUS, BŪDAMAS KŪRĖJAS, PER KURĮ DIEVAS SUTVĖRĖ PASAULIUS, SAVO ŽMOGIŠKUMU PRISILYTĖJO PRIE ŽMONIJOS. MEILĖS AUKA JIS SUJUNGĖ
ŽEMĖS IR DANGAUS GYVENTOJUS SU DIEVU NENUTRAUKIAMAIS RYŠIAIS.
KIEKVIENOJE MALONĖS TIESOJE, ATSKLEISTOJE ŠVENTAJAME RAŠTE, KIEKVIENAME DŽIAUGSMO PAŽADE, KIEKVIENAME MEILĖS DARBE, KIEKVIENOJE
DIEVIŠKOJO ŽAVESIO KIBIRKŠTY, KURIĄ SKLEIDĖ IŠGELBĖTOJO GYVENIMAS ŽEMĖJE, MES REGIME „DIEVĄ SU MUMIS“.
AR VILTINGAI LAUKIATE JO, ANTRĄ KARTĄ ATEINANČIO DANGAUS DEBESYSE SU DIDŽIA GALYBE IR ŠLOVE?

Skiriama visiems jaunuoliams, kurie yra įsimylėję, kada nors įsimylės arba svajoja įsimylėti ir trokšta, kad tas pasimatymų laikotarpis būtų nuostabus.

Įžengęs į suaugusiųjų pasaulį imi ieškoti būdų, kaip užmegzti sėkmingus santykius su priešingos lyties atstovais. Atmink, kad didelę dalį smagumo sudaro būtent pats procesas, taigi: „Pasiruošt! Dėmesio! Pirmyn!“

Ištrauka

Vienos didžiausių problemų, su kuriomis susiduria jaunimas, yra susijusios su pasimatymais, meile ir seksu. Pastebiu didžiulį jaunuolių susidomėjimą šia tema ir kartu matau, kaip jie kankinasi, sumišę ir susierzinę dėl daugybės galimų pasirinkimų, kurie atsiranda įsisukus į pasimatymų verpetą. Dauguma jaunuolių pradeda vaikščioti į pasimatymus neturėdami jokio tikslo, krypties ar nuovokos.

Tokie pasimatymai man primena vieną skaitytą istoriją apie juokingą pušies spygliais mintantį vikšrą. Šie vikšrai keliauja medžiais, grupėmis sudarydami ilgą procesiją – vienas yra vedlys, kiti sekėjai, keliaujantys pusiau užmerktomis akimis vienas paskui kitą ir galvomis tiksliai sekdami savo pirmtako galūnes.

Jean Henry Fabre, prancūzų gamtininkas, atliko eksperimentą su grupele šių vikšrų. Jis užviliojo juos ant gėlių vazono krašto, ant kurio vėliau jam pavyko sujungti pirmąjį grupės narį su paskutiniuoju ir taip suformuoti ratą, kuris judėjo vazono kraštu be pradžios ir pabaigos.

Gamtininkas manė, kad galiausiai jie atsikvošės, pavargs žygiuoti ir pradės judėti kita kryptimi. Visgi ne. Vedamas aklai užvaldžiusio instinkto, ratas vis judėjo ir judėjo vazono pakraščiu, išlaikydamas tą patį tempą ištisas septynias dienas. Tai būtų tęsęsi tol, kol viskas būtų pasibaigę mirtimi iš bado ir visiško išsekimo. Tarp kitko, maistas buvo visai šalia, gerai matomoje vietoje, bet už rato judėjimo krypties ribų, todėl vikšrai tęsė savo kelionę užburtu ratu. Jie vadovavosi vien tik instinktais ir įpročiais, aklai sekdami vienas kitą iš paskos.

Panašiai kaip šie vikšrai aklai seka vienas paskui kitą, taip ir jaunuoliai blaškosi pasimatymų metais neturėdami jokios aiškios krypties. Jie taip pat juda ratais, vadovaudamiesi „bandos“ instinktais ir visiškai nemąstydami. Vieni jaučiasi prislėgti, nes kovoja su seksualinių aistrų protrūkiais, kiti, priešingai, neturi su kuo vaikščioti į pasimatymus arba yra įsižiūrėję tuos, kurie nekreipia į juos jokio dėmesio.

Tu taip pat gali jaustis sutrikęs, nes nežinai, kaip elgtis atėjus pasimatymų metui. Būtent apie tai ir rašoma knygoje „Sumani meilė“. Aš daug domėjausi ir analizavau pasimatymų, meilės ir sekso klausimus ir viską pamatavau bibliniais standartais. Taigi dabar tiksliai žinau vieną dalyką – apie pasimatymus reikia daug ką sužinoti ir išmokti, kad susidūręs su šiuo reiškiniu jaustumeis gerai.

Į pasimatymus gali vaikščioti visi, bet ne visiems šioje srityje pasiseka. Yra daug detalių, kurias turi žinoti, kad sėkmingai įveiktum visus emocinius aspektus, ištvertum spaudimą ir nesulaužytum atitinkamų etiketo taisyklių, kurios vėliau padės tau tapti protingu ir oriu pasimatymų partneriu. Buvimas „bandos“ dalimi ar aklas sekimas paskui kitus netinka tiems, kurie trokšta patirti pasimatymų metais tik tai, kas geriausia. Ši knyga tau atskleis, kaip elgtis pasimatymų laikotarpiu ir nepamesti galvos. Ką gero dar galėtum joje atrasti? Ši knyga padės tau:

• išsiugdyti sveiką savivertės jausmą;

• išsiaiškinti, ko iš pasimatymo tikisi priešingos lyties atstovas, kur eiti, ką veikti ir kaip elgtis per pasimatymus;

• apsispręsti, kada ir kaip nutraukti santykius;

• atpažinti skirtumą tarp tikros meilės ir laikino susižavėjimo;

• suprasti, ką iš tikrųjų reiškia „nueiti per toli“;

• pasirinkti gyventi skaisčiai ir paklusniai.

Šis vaikų lytinio ugdymo vadovas, paremtas krikščioniškais principais, yra gera metodinė tyrinėjimo medžiaga ir puiki mokymo priemonė tėvams, auklėtojoms, mokytojams ir visiems, kurie ruošia jaunimą pilnaverčiam intymiam gyvenimui.

Kasdieniai skaitiniai suaugusiems.

Antras pataisytas leidimas.

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų susimastęs apie tai, kaip atsirado visata, Žemė, žmonės, blogis?
Ši rimta studija prasideda pasakojimu apie blogio kilmę ir baigiama paskutiniu karaliaus Dovydo valdymo metų aprašymu.
Tai – tarsi pirmas tomas, tyrinėjantis Senąjį Testamentą (tęsinys – knyga “Pranašai ir karaliai”).
Pirmaisiais skyriais religinės klasikos autorė atkreipia dėmesį į tai, kokia svarbi yra pagarba Dievui kaip Kūrėjui ir visa ko Valdytojui.
Apžvelgdama patriarchų, pranašų ir senovės Izraelio tautos istoriją, remdamasi Biblijos pasakojimais, ji pateikia daug svarbių įžvalgų įvairiais krikščioniško gyvenimo aspektais.
Knygoje atskleidžiama stebėtina Dievo kantrybė, išmintis ir malonė, iš ko kyla ir suvokimas:
– kad kelias, kuriuo Dievas veda, gali eiti per dykumą ar jūrą, tačiau tai saugus kelias;
– kad dėkojimas ir pasitikėjimas Dievo meile bei valdančia apvaizda palegvina nerimo ir rūpesčių naštą, pripildo širdį džiaugsmo ir pasitenkinimo didžiausioje sėkmėje ar sunkiausiame varge.
Perskaičius šią knygą, kitomis spalvomis nušvinta Senojo Testamento pasakojimai, atsiveria platus Dievo valios vaizdas.

Vien išgirdus žodį paauglys beveik visiems tėvams pasišiaušia plaukai. Paauglystės metai tarsi danties nervo traukimas be nuskausminamųjų. Tačiau ar taip turi būti?

Ji siekia panagrinėti šiuos procesus, per kuriuos pora užmezga stiprų emocinį tarpusavio ryšį bei sukuria artimumo jausmą savo santuokiniame bendravime. Be to, čia atskleidžiamos kai kurios bendros kliūtys, trukdančios poroms atrasti emocinį artumą ir paramą, kurie tokie būtini ilgalaikiam intymios meilės ryšiui išsaugoti; poros raginamos kurti emociškai išmintingą santuoką.

Ištrauka

Yra tik keletas vietų pasaulyje, kur gyvūnijos įvairovė yra didesnė nei Australijos Didžiajame barjeriniame rife. Palei visą Australijos šiaurės rytų pakrantę driekiasi didžiulis kompleksas rifų. Nardydami su kvėpavimo vamzdeliu jūs galite pamatyti tridaknas [dvigeldžius moliuskus], išskleidusias savo žaliąją mantiją su mikroskopiniais dumbliais, čia išnyrančius, čia vėl tarp koralų pasislepiančius įvairiaspalvių žuvų būrius. Patys koralai yra tikras stebuklas, tai gyvi organizmai, nusidriekę ištisus kilometrus, įvairių formų ir dydžių masyvai, tarsi spalvingoji vaivorykštė. Gilumoje slypi nuostabiausių gyvybės formų ir nepaprastų kūrinių kolonijos.

Nepaprasti kūriniai

Dar labiau stebina kai kurios šių kūrinių paslaptingos savybės. Pavyzdžiui, didžiulis moliuskas turi labai įdomius, abipusiai naudingus santykius su mažyčiu vienaląsčiu dumbliu Symbiodinium. Tridakna, kuri iš tikrųjų yra milžiniško dydžio – 1, 2 metro ilgio, sverianti per 230 kilogramų, – guli vandenyno dugne, išskleidusi savo geldeles ir nukreipusi savo mėsingą mantiją į saulės šviesą. Dumblių ląstelės gyvena tarp moliusko mantijos ląstelių, kuriose jos gamina maistą fotosintezės būdu. Vienas moliuskas savo audiniuose gali turėti milijonus ar net milijardus dumblių ląstelių. Dumbliai gauna maistines medžiagas iš moliusko, o šis dalį savo maistingųjų medžiagų gauna iš dumblių pagaminto maisto. Tarp jų vyksta aktyvus bendradarbiavimas, abi pusės viena iš kitos gauna naudą. Tridaknos kartu su dumbliais gali gyventi iki šimto metų.

Bendradarbiavimo santykiai tarp gyvų organizmų yra įprastas dalykas. Kai kurių, kaip minėtųjų tridaknų ir mažyčių dumblių santykiai yra labai specifiniai. Pažvelgus plačiau galima matyti, kad visi gyvi organizmai sąveikauja taip, kad būtų abipusė nauda. Augalai paimtą energiją iš saulės spindulių naudoja tam, kad vandenį ir anglies dvideginį paverstų maistu. Proceso metu išsiskiria deguonis, kurį gyvūnai sujungia su maistu ir gautą energiją naudoja augimui bei judėjimui. Šio proceso metu gaminamas anglies dvideginis, kurį augalai naudoja maistui gaminti. Ciklas tęsiasi, o abipusiai naudinga sąveika tarp augalų ir gyvūnų suteikia galimybę veistis turtingai gyvų būtybių įvairovei, įskaitant ir žmones.

Kitas įdomus gyvis, gyvenantis Didžiajame koraliniame barjeriniame rife ir daugelyje kitų Pietų Ramiojo vandenyno vietų, yra Palolo kirminas. Šie kirminai, kurie šiek tiek panašūs į suplotą slieką, auga iki 40 cm ilgio ir gyvena būriais tarp koralų bei minta dumbliais. Palolo kirminai geriausiai žinomi Samoa žemėje [Ramiojo vandenyno regionas], kurioje jie yra tapę vietinės kultūros dalimi. Kiekvienas metais, tam tikru metu, samojiečiai plūsta į vandenį rinkti Palolo kirmėlių kiaušinėlių. Šis įvykis vietos gyventojams yra lengvai nuspėjamas ir yra toks reikšmingas, kad pagal jį net sudaromas vietinis kalendorius.

Apie šiuos Samoa kirminus mokslininkai atrado keletą įdomių faktų. Veisimosi metu Palolo kirminai užsiaugina uodegas, užpildytas kiaušinėliais arba spermatozoidais. Neršto metu uodega nulūžta ir į paviršių pasileidžia kiaušinėliai, kur jie yra apvaisinami. Beveik visi toje vietoje esantys kirminai savo kiaušinėlius paleidžia vienu metu. Nuostabą kelia šio reiškinio tikslus laikas. Nerštas prasideda praėjus septynioms dienoms po mėnulio pilnaties patekėjimo, tarp spalio 8 ir lapkričio 23 dienos. Jis gali kartotis dvi, kartais tris dienas. Šio veiksmo kulminacija yra potvynio metas iškart po vidurnakčio ir tęsiasi apie trisdešimt minučių. Kažkokiu būdu kirminai jaučia tinkamą laiką ir kiaušinėlius išleidžia visi tuo pačiu metu. Kiaušinėlių išleidžiama tiek daug, kad samojiečiai jų pakankamai prisirenka maistui.

Kituose regionuose gyvenantys kirminai gali neršti kitą mėnesį, tačiau tai vyksta visada nustatytu laiku ir koordinuotai. Kažkaip šie kirminai sugeba koordinuoti savo nerštą. Reaguodama į tuos pačius aplinkos veiksnius jų rūšis išgyvena.

Varnos dydžio paukštis, vadinamas audronaša – kitas kūrinys, kurį tam tikru metų laiku galima pastebėti palei Didįjį barjerinį rifą. Audronašos visą savo gyvenimą praleidžia jūroje, išskyrus perėjimo periodą, kurio metu jos susisuka lizdus pačių išsikastuose urvuose.

Audronašos puikiai orientuojasi erdvėje. Jos laisvai sklando virš vandenyno nepamesdamos kelio. Dar prieš auštant jos palieka savo lizdus urvuose ir į juos grįžta tik sutemus, o tai reiškia, kad tamsoje jos turi surasti tikslią vietą ne tik saloje, bet ir savo lizdą, esantį urve. Mokslininkams dar nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip joms tai pavyksta!

Dieną audronašos sklando virš vandenyno, rinkdamos mažas žuveles ir kalmarus vandens paviršiuje. Didžiojoje Britanijoje su atlantinėmis audronašomis buvo atliktas eksperimentas, skirtas šių paukščių navigacijos gebėjimams ištirti. Mokslininkai vieną šių paukščių būrį nuskraidino iš Didžiosios Britanijos į Bostoną, JAV, kitą – į Veneciją, Italijoje. Maždaug per dvi savaites abi paukščių grupės sugrįžo į savo lizdus urvuose Didžiojoje Britanijoje. Paprastai audronašos neskrenda virš sausumos, todėl šis eksperimentas tik dar įspūdingesnis, nes paukščiai rado savo kelią namo.