J. Baldwin, L. Gibson, J. Thomas. Už suvokimo ribų

2,50 

Tai knyga su spalvotomis iliustracijomis apie dalykus, apie kuriuos retai susimąstome, arba menkai teišmanome, tačiau nemažiau svarbius nei mūsų buitis. Ir nors knygoje svarstomi dalykai didžia dalimi yra už mūsų suvokimo ribų, atskleidžiama, koks didis, galingas, stebinantis yra Dievas – Visatos ir mūsų Žemės Kūrėjas, ir koks Jis, dangiškasis Tėvas, yra maloningas mums, Jo vaikams.

Turime

Produkto kodas: 24-60 Kategorijos: ,

Aprašymas

Ištrauka

Yra tik keletas vietų pasaulyje, kur gyvūnijos įvairovė yra didesnė nei Australijos Didžiajame barjeriniame rife. Palei visą Australijos šiaurės rytų pakrantę driekiasi didžiulis kompleksas rifų. Nardydami su kvėpavimo vamzdeliu jūs galite pamatyti tridaknas [dvigeldžius moliuskus], išskleidusias savo žaliąją mantiją su mikroskopiniais dumbliais, čia išnyrančius, čia vėl tarp koralų pasislepiančius įvairiaspalvių žuvų būrius. Patys koralai yra tikras stebuklas, tai gyvi organizmai, nusidriekę ištisus kilometrus, įvairių formų ir dydžių masyvai, tarsi spalvingoji vaivorykštė. Gilumoje slypi nuostabiausių gyvybės formų ir nepaprastų kūrinių kolonijos.

Nepaprasti kūriniai

Dar labiau stebina kai kurios šių kūrinių paslaptingos savybės. Pavyzdžiui, didžiulis moliuskas turi labai įdomius, abipusiai naudingus santykius su mažyčiu vienaląsčiu dumbliu Symbiodinium. Tridakna, kuri iš tikrųjų yra milžiniško dydžio – 1, 2 metro ilgio, sverianti per 230 kilogramų, – guli vandenyno dugne, išskleidusi savo geldeles ir nukreipusi savo mėsingą mantiją į saulės šviesą. Dumblių ląstelės gyvena tarp moliusko mantijos ląstelių, kuriose jos gamina maistą fotosintezės būdu. Vienas moliuskas savo audiniuose gali turėti milijonus ar net milijardus dumblių ląstelių. Dumbliai gauna maistines medžiagas iš moliusko, o šis dalį savo maistingųjų medžiagų gauna iš dumblių pagaminto maisto. Tarp jų vyksta aktyvus bendradarbiavimas, abi pusės viena iš kitos gauna naudą. Tridaknos kartu su dumbliais gali gyventi iki šimto metų.

Bendradarbiavimo santykiai tarp gyvų organizmų yra įprastas dalykas. Kai kurių, kaip minėtųjų tridaknų ir mažyčių dumblių santykiai yra labai specifiniai. Pažvelgus plačiau galima matyti, kad visi gyvi organizmai sąveikauja taip, kad būtų abipusė nauda. Augalai paimtą energiją iš saulės spindulių naudoja tam, kad vandenį ir anglies dvideginį paverstų maistu. Proceso metu išsiskiria deguonis, kurį gyvūnai sujungia su maistu ir gautą energiją naudoja augimui bei judėjimui. Šio proceso metu gaminamas anglies dvideginis, kurį augalai naudoja maistui gaminti. Ciklas tęsiasi, o abipusiai naudinga sąveika tarp augalų ir gyvūnų suteikia galimybę veistis turtingai gyvų būtybių įvairovei, įskaitant ir žmones.

Kitas įdomus gyvis, gyvenantis Didžiajame koraliniame barjeriniame rife ir daugelyje kitų Pietų Ramiojo vandenyno vietų, yra Palolo kirminas. Šie kirminai, kurie šiek tiek panašūs į suplotą slieką, auga iki 40 cm ilgio ir gyvena būriais tarp koralų bei minta dumbliais. Palolo kirminai geriausiai žinomi Samoa žemėje [Ramiojo vandenyno regionas], kurioje jie yra tapę vietinės kultūros dalimi. Kiekvienas metais, tam tikru metu, samojiečiai plūsta į vandenį rinkti Palolo kirmėlių kiaušinėlių. Šis įvykis vietos gyventojams yra lengvai nuspėjamas ir yra toks reikšmingas, kad pagal jį net sudaromas vietinis kalendorius.

Apie šiuos Samoa kirminus mokslininkai atrado keletą įdomių faktų. Veisimosi metu Palolo kirminai užsiaugina uodegas, užpildytas kiaušinėliais arba spermatozoidais. Neršto metu uodega nulūžta ir į paviršių pasileidžia kiaušinėliai, kur jie yra apvaisinami. Beveik visi toje vietoje esantys kirminai savo kiaušinėlius paleidžia vienu metu. Nuostabą kelia šio reiškinio tikslus laikas. Nerštas prasideda praėjus septynioms dienoms po mėnulio pilnaties patekėjimo, tarp spalio 8 ir lapkričio 23 dienos. Jis gali kartotis dvi, kartais tris dienas. Šio veiksmo kulminacija yra potvynio metas iškart po vidurnakčio ir tęsiasi apie trisdešimt minučių. Kažkokiu būdu kirminai jaučia tinkamą laiką ir kiaušinėlius išleidžia visi tuo pačiu metu. Kiaušinėlių išleidžiama tiek daug, kad samojiečiai jų pakankamai prisirenka maistui.

Kituose regionuose gyvenantys kirminai gali neršti kitą mėnesį, tačiau tai vyksta visada nustatytu laiku ir koordinuotai. Kažkaip šie kirminai sugeba koordinuoti savo nerštą. Reaguodama į tuos pačius aplinkos veiksnius jų rūšis išgyvena.

Varnos dydžio paukštis, vadinamas audronaša – kitas kūrinys, kurį tam tikru metų laiku galima pastebėti palei Didįjį barjerinį rifą. Audronašos visą savo gyvenimą praleidžia jūroje, išskyrus perėjimo periodą, kurio metu jos susisuka lizdus pačių išsikastuose urvuose.

Audronašos puikiai orientuojasi erdvėje. Jos laisvai sklando virš vandenyno nepamesdamos kelio. Dar prieš auštant jos palieka savo lizdus urvuose ir į juos grįžta tik sutemus, o tai reiškia, kad tamsoje jos turi surasti tikslią vietą ne tik saloje, bet ir savo lizdą, esantį urve. Mokslininkams dar nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip joms tai pavyksta!

Dieną audronašos sklando virš vandenyno, rinkdamos mažas žuveles ir kalmarus vandens paviršiuje. Didžiojoje Britanijoje su atlantinėmis audronašomis buvo atliktas eksperimentas, skirtas šių paukščių navigacijos gebėjimams ištirti. Mokslininkai vieną šių paukščių būrį nuskraidino iš Didžiosios Britanijos į Bostoną, JAV, kitą – į Veneciją, Italijoje. Maždaug per dvi savaites abi paukščių grupės sugrįžo į savo lizdus urvuose Didžiojoje Britanijoje. Paprastai audronašos neskrenda virš sausumos, todėl šis eksperimentas tik dar įspūdingesnis, nes paukščiai rado savo kelią namo.

Papildoma informacija

Svoris 150 g
Išmatavimai 12 × 18 cm
Vertėja

Vilma Vanagienė

Leidykla

Išleidimo metai

Puslapių skaičius

Viršelis

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “J. Baldwin, L. Gibson, J. Thomas. Už suvokimo ribų”

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *