Jei šiais laikais auginate vaikus, greičiausiai patiriate vidinius debatus, svarstydami, kiek gi leisti savo atžaloms skęsti telefonų ekranuose. Instinktyviai nerimaujame, tarsi nujausdami, kad tai veda ne į patį geriausią rytojų, bet nežinome, kaip rasti aukso vidurį – kiek riboti laiką prie ekranų ir kaip sudominti vaiką tikru gyvenimu. Atrodo, kad kovojame su milžiniška jėga, kuri stipresnė už mūsų pačių valią. Juk bandome suvaldyti produktus, kurių kūrimui ir tobulinimui išleisti milijardai dolerių, kuriuos šlifavo gausybė programuotojų, siekdami vienintelio tikslo – kuo ilgiau prikaustyti mūsų dėmesį.
Tėvai pastebi, kad po ilgo maratono prie ekranų vaikai tarsi praranda kibirkštį – kūrybiškumas blėsta, sunku susikaupti, o nuotaikos tampa kaip amerikietiški kalneliai. Jie vis rečiau išbėga į lauką, pamiršta laisvus, vaizduotės kupinus žaidimus, nebemoka užmegzti nuoširdaus ryšio su kitais žmonėmis, o virsta pasyviais skaitmeninio turinio vartotojais.
Apibendrindama savo ir kitų šeimų patirtį, pokalbius su pedagogais ir vaikų raidos specialistais bei remdamasi gausybe šaltinių, autorė knygoje išsamiai analizuoja, kaip ilgalaikis buvimas prie ekranų veikia vaikų fizinę, neurologinę, emocinę ir socialinę raidą.
Knygoje „Laisva nuo ekranų vaikystė“ rasite praktinių patarimų, kaip kitos šeimos sprendė šias dilemas, kokias ribas nustatė mažyliams, pradinukams ar paaugliams, norintiems naudotis skaitmeniniais įrenginiais, ir kaip joms pavyko sugrąžinti vaikus į kiemą bei įkvėpti juos žaidimams gyvai.
Tikrame, o ne skaitmeniniame pasaulyje augantys vaikai vystosi natūraliai, laisvai ir visapusiškai. Jie ugdo svarbiausius gyvenimo įgūdžius, stiprina sveikatą, emocinį atsparumą ir kuria tikrus, šiltus prisiminimus, kurie lydi visą gyvenimą. Skaitmeninė vaikystė gali atrodyti patogi ir įdomi, tačiau ji dažnai atima iš vaikų tai, kas svarbiausia – tikrą, pilnakraujį gyvenimą.

Leidinyje – naujai išversti Apaštalų darbai ir Visuotiniai laiškai (Jokūbo, 1 ir 2 Petro, Judo). Su komentarais, kuriuose ir graikiškų žodžių paaiškinimai, ir istorinis, geografinis bei kultūrinis kontekstas, taip pat nuorodos į susijusius rabiniškos literatūros, antikinius ir Bažnyčios tėvų tekstus.
NAUJASIS EKUMENINIS ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAS

Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis. Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę.

LIETUVOS BIBLIJOS DRAUGIJOS EKUMENINIO VERTIMO KOMANDA

dr. Tatjana Aleknienė, dr. Ona Dilytė-Čiurinskienė, kun. Laimonas Nedveckas, dr. Giedrius Saulytis.250

APIE PREKĘ
Leidinyje – naujai išverstos Evangelija pagal Matą ir Evangelija pagal Morkų. Su komentarais.

NAUJASIS EKUMENINIS ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAS
Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis. Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę.

LIETUVOS BIBLIJOS DRAUGIJOS EKUMENINIO VERTIMO KOMANDA
kun. Algirdas Akelaitis, dr. Tatjana Aleknienė, past. Romualdas Babarskas, dr. Ona Dilytė-Čiurinskienė, kun. Mozė Mitkevičius, kun. Laimonas Nedveckas, dr. Giedrius Saulytis.

Leidinyje – naujai išversti Apaštalo Pauliaus laiškai ir laiškas hebrajams su komentarais.

NAUJASIS EKUMENINIS ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAS

Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis. Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę.

2021 metų pradžioje pasirodė signalinis apaštalo Pauliaus laiškų tiražas. Tikime, jog trokštantys perprasti Pauliaus kaip išskirtinio Kristaus tarno pasaulėvaizdį, vertybes ir, svarbiausia, jo širdį, nebus nuvilti. Naujai perteiktos Pauliaus mintys ir jų teologinės refleksijos komentaruose turėtų atverti neišsemiamą dieviško apreiškimo lobyną ir sustiprinti dvasinius piligrimus tikėjimo kelionėje.

Tomášo Halíko knyga Kantrybė su Dievu išversta į septynias kalbas. 2010 metais išrinkta geriausia katalikų teologijos knyga, 2011 metais pelnė Europos katalikų teologų draugijos premiją. Kantrybę, kaip vaistą nuo netikėjimo ir ateizmo, Tomášas Halíkas siūlo iš savo ilgos dialogo su netikinčiaisiais patirties. Jis įsitikinęs, kad tikėjimas prieš netikėjimą gali laimėti tik jį „apkabindamas“. Nereikia sakyti netikinčiajam – „tu klysti“, reikia sakyti – „tu neturi kantrybės ir tavo tiesa dalinė“. „Bandau kalbėti su ieškančiaisiais ir parodyti, kad tikėjimas nėra ideologija. Tikėjimas ir abejonė, kritinis protas yra broliai, kurie vienas kitą pataiso. Tikėjimas be proto yra pavojingas, gali atvesti prie fanatizmo ir prievartos. Bet ir grynas protas be etinio ir dvasinio gilaus tikėjimo maisto veda prie cinizmo“, – sako Tomášas Halíkas.

Tomášas Halíkas (g. 1948) – čekų kunigas, įšventintas komunistinio režimo valdymo metais pogrindyje, teologijos, filosofijos ir sociologijos daktaras, skaito paskaitas daugelyje pasaulio universitetų, Oksfordo universiteto garbės daktaras, Čekijos Krikščionių akademijos prezidentas, buvęs Vaclavo Havelo bendražygis.

Dr. Janet Geringer Woititz (1938–1994) – amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.

Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje “Suaugę alkoholikų vaikai” autorė pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais tokių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.

Ši knyga – ne medicininė studija. Ir ne akademinė tyrimo ataskaita. Veikiau buvo siekiama aprašyti autorės pastebėjimus ir tai, kas bendra šimtams jos sutiktų suaugusių alkoholikų vaikų savęs suvokimui. Aprašytų SAV (suaugę alkoholikų vaikai) savybių Dr. Janet Geringer Woititz neaptaria kaip trūkumų. Tik pateikia sukauptas žinias. Psichologė įsitikinusi – žinojimas išlaisvina, ir tiems, kas atpažins save, atsivers naujos galimybės. Galbūt jie pasiryš įdėti pastangų ir pakeisti bruožus, sunkinančius jų gyvenimą, o gal nesiims nieko. Bet kuriuo atveju skaitytojai geriau pažins save, o tai padės geriau save suprasti. Šitai savo ruožtu įgalins ugdyti savimonę.

“Suaugę alkoholikų vaikai” ne iškart tapo bestseleriu. Daug leidėjų rankraštį atmetė, dar sykį man primindami, kad išpūčiau didelę problemą iš menkniekio. Gal būtų galima išleisti lankstinuką, bet tikrai ne knygą. Nacionalinės alkoholizmo tarybos konferencijoje susipažinau su Gary Seidleriu iš U.S. Journal. Kažkas, susipažinęs su mano darbu, pasiūlė rankraštį parodyti jam. Abu džiaugiamės, kad parodžiau.

Pirmas knygos leidimas pasirodė 1983 metais, ir daugiausia buvo parduodama pagal užsakymus paštu. Knygynų šis leidinys nedomino. Knygą perskaitę suaugę alkoholikų vaikai vieni kitiems apie ją pasakojo ir pirkdavo šeimos nariams. Žinia sklido vis plačiau. Išaugus paklausai, jų paėmė ir knygynai, bet dažniausiai laikė paslėptas sandėlyje. Norintys įsigyti turėdavo teirautis pardavėjų. Lentynose jos negulėjo. Tai trikdė savo šeimos reikalus slėpti pripratusius žmones. Jiems tekdavo nepažįstamo žmogaus prašyti knygos, kurios pavadinimas iškart išduodavo. Bet poreikis drovumą nugalėjo.

Iš anglų kalbos vertė Lina Černiauskaitė

Dykumos atsiskyrėliai – unikalus ankstyvosios krikščionybės reiškinys. Askezės, maldos ir tylos pripildytas atsiskyrėlių gyvenimas davė postūmį kitoms vienuolystės formoms. Tarp pasitraukusiųjų į dykumą ar tų, kurie rinkdavosi atsiskyrėlio gyvenimą mieste, būta ir moterų.

Dykumos motinų gyvenimai atskleidžia šias moteris buvus visiškai nepriklausomas, turėjusias vidinės jėgos ir ryžto pasipriešinti kultūros suformuotiems lūkesčiams ir gyventi taip, kaip pačios pasirinko. Jos evangelizavo, katekizavo ir kūrė tikėjimo bendruomenes.

Autorė surinko po įvairius šaltinius išblaškytas dykumų motinų gyvenimo nuotrupas ir jų pamokymus. Šių moterų istorijos atsiskleidžia gyvenimo dykumoje kontekstą ir padeda geriau pažinti ankstyvosios krikščionybės raidą, o lakoniški pamokymai veda iš triukšmo ir sumaišties į vidinės ramybės ir gilios bendrystės su Dievu pasaulį.

Ji siekia panagrinėti šiuos procesus, per kuriuos pora užmezga stiprų emocinį tarpusavio ryšį bei sukuria artimumo jausmą savo santuokiniame bendravime. Be to, čia atskleidžiamos kai kurios bendros kliūtys, trukdančios poroms atrasti emocinį artumą ir paramą, kurie tokie būtini ilgalaikiam intymios meilės ryšiui išsaugoti; poros raginamos kurti emociškai išmintingą santuoką.

Jėzaus teiginys, jog mes turime atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“, nebuvo tik rekomendacija.
Tai iššūkis, su kuriuo kasdien susiduriame kaip krikščionys – tenka nuolat naujai permąstyti Jėzaus skelbiamo atleidimo prasmę ir melsti stiprybės atleisti.

Atleidimas nėra moralinė taisyklė, už kurios nesilaikymą numatytos sankcijos. Dievas su mumis bendrauja remdamasis ne abstrakčiais kodeksais ir taisyklėmis. Atleidimas yra gyvenimo būdas, Dievo numatytas kelias į gyvenimą, ir jei neįsileisime jo į savo širdį, ką gi, vadinasi, užtrenkiame duris ir atleidimui mums!