Grįžti atgal Biblistika ir teologija

Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Matą apmąstymai

10,10 

Aiškūs ir taiklūs Railio žodžiai yra didžiulis postūmis skaityti pačią Bibliją.

Turime

Produkto kodas: 26-44 Kategorijos: , ,

Aprašymas

Jei geriausias būdas suprasti krikščionišką tikėjimą yra skaityti evangelijas, tuomet kitos knygos pagal svarbą turi būti tos, kurios padeda suprasti evangelijas.
Stebėdamas šį poreikį savo parapijoje Džonas Čarlzas Railis paruošė Evangelijų apmąstymus, kurie paplito po visą pasaulį ir daugiau kaip šimtmetį nepraranda populiarumo bei naudingumo.
Nors pagrindinis autoriaus tikslas – padėti skaitytojui pažinti Kristų, jis taip pat turi ir dar vieną tikslą. Jis rašo taip, kad šiuos Evangelijos pagal Matą komentarus būtų galima skaityti balsu žmonių grupei. Skirtingai nuo daugelio kitų autorių, jo mintys vienodai gerai suprantamos ir skaitant, ir klausantis. Evangelijų komentarų išleista daug ir kur kas išsamesnių, tačiau jokie kiti taip neprikausto dėmesio, kai yra skaitomi balsu šeimos rate, kaimynų susibūrime ar per radiją, kaip parašytieji Dž. Č. Railio.

Knygos ištrauka:

Evangelijos pagal Matą 8 skyriaus 16–27 eilutės

16 Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, 17 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas“. 18 Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. 19 Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!“ 20 Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. 21 Kitas Jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. 22 Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. 23 Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį. 24 Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo. 25 Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!“ 26 Jis jiems tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. 27 Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?“

Pirmoje šios ištraukos dalyje matome stulbinančią mūsų Viešpaties išmintį, atsiskleidžiančią Jam bendraujant su tais, kurie išsakė norą būti Jo mokiniais. Šios eilutės nušviečia vieną dalyką, kuris mūsų dienomis dažnai klaidingai suprantamas, todėl vertas šiek tiek daugiau dėmesio.

Kažkoks Rašto žinovas pasisiūlo sekti mūsų Viešpatį, kad ir kur šis eitų. Pasiūlymas išties išskirtinis, turint galvoje klasę, kuriai priklausė tas žmogus, ir laiką, kuriuo jis buvo išsakytas. Tačiau į pasiūlymą išskirtinai buvo ir atsakyta. Jis nebuvo tiesiogiai priimtas, tačiau nebuvo ir kategoriškai atmestas. Mūsų Viešpats į jį atsako rimtai: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“

Dar vienas mūsų Viešpaties pasekėjas prašo leisti pirmiau palaidoti savo tėvą, prieš einant Jo mokinystės keliu. Iš pirmo žvilgsnio šis prašymas atrodo natūralus ir teisėtas. Tačiau iš Viešpaties lūpų pasigirsta nė kiek ne mažiau rimtas atsakymas nei prieš tai buvęs: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“

Abu šie atsakymai daro ypač gilų įspūdį. Visi tikintys krikščionys turėtų juos gerai apsvarstyti. Jie labai aiškiai moko, kad žmonės, trokštantys sekti Kristų ir būti tikrais Jo mokiniais, pirmiausia turėtų būti aiškiai įspėti, kad prieš pradėdami galėtų apsvarstyti sekimo Kristumi kainą. Ar jie pasirengę iškęsti sunkumus? Ar pasirengę nešti kryžių? Jeigu ne, jie dar negali to daryti. Šios eilutės moko, jog būna laikas, kai krikščionis tikrąja šio žodžio prasme turi visko atsisakyti Kristaus labui – netgi tokias rimtas priedermes, kaip tėvo laidotuvės, palikti atlikti kitiems. Kai kurie visuomet rinksis šias priedermes ir niekada nebus pasirengę jų iškeisti į kur kas didesnę priedermę skelbti Evangeliją ar daryti Kristaus darbus pasaulyje.

Kur kas geriau būtų, jei Kristaus bažnyčiose dažniau būtų prisimenami šie Viešpaties pamokymai. Baisu, kaip dažnai šios pamokos yra ignoruojamos Evangelijos tarnautojų, ir tūkstančiai naujai įtikėjusiųjų, taip niekada ir neįspėjamų apsvarstyti sekimo Kristumi kainą, priimami visateisiais nariais į krikščionių bendruomenes. Iš tiesų niekas nepadarė krikščionybei tiek žalos, kiek toji ydinga praktika papildyti Kristaus armijos gretas kiekvienu savanoriu, kuris dažniausiai nenoriai išpažįsta savo tikėjimą, o tik mėgsta pakalbėti apie „patyrimus“. Skaudu, jog dažnai pamirštama, kad vien didelis skaičius tikinčiųjų dar nereiškia stiprybės; kad ir kokia skaitlinga būtų išorinė religija, labai maža joje tikrosios malonės. Prisiminkime tai. Stenkimės nieko neslėpti nuo neseniai įtikėjusiųjų ar ieškančių Kristaus. Neįtraukime jų, remdamiesi vien klaidinančiu apsimetimu. Aiškiai jiems pasakykime, kad pabaigoje mūsų laukia šlovės vainikas; tačiau lygiai taip pat aiškiai akcentuokime, kad šiuo keliu eidami kasdien turėsime nešti kryžių.

Pagaliau šios ištraukos pabaigoje esame mokomi, kad ir tikrasis išgelbstintis tikėjimas dažnai būna sumišęs su mūsų silpnumu ir silpnadvasiškumu. Tai nusižeminti skatinanti pamoka, ir tokia pamoka nepaprastai reikalinga.

Mums pasakojama, kaip Viešpats Jėzus su savo mokiniais valtimi plaukė per Galilėjos ežerą. Staiga kyla audra, ir valtį ima semti bangos, jos daužosi į valties kraštus. Tuo metu mūsų Viešpats miega. Išsigandę mokiniai Jį prižadina ir šaukiasi Jo pagalbos. Jis išgirsta jų šauksmą ir nuramina stichiją vienu žodžiu. Toliau sakoma, kad „pasidarė visiškai ramu“. Tuo pat metu Jis švelniai subara savo mokinius dėl tokio jų nuogąstavimo: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“

Koks gyvas ir pamokomas tūkstančių tikinčiųjų širdžių paveikslas čia piešiamas! Kiek daug yra tokių, kuriems pakanka tikėjimo ir meilės viską palikti dėl Kristaus ir Jį sekti, kad ir kur Jis eitų, tačiau kurių širdys tirta iš baimės, atėjus išmėginimams! Kiek daug yra tokių, kuriems užtenka malonės gręžtis į Kristų, kiekvienam rūpesčiui ištikus, ir šaukti: „Viešpatie, gelbėk mus“, tačiau jos nepakanka ramiai išlaukti tamsiausią valandą ir tikėti, kad viskas galiausiai bus gerai!

Tegul malda „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“ tampa kasdieniu mūsų prašymu. Mes niekada taip ir nesužinotume, koks silpnas mūsų tikėjimas, jei neatsidurtume išbandymų ir rūpesčių krosnyje. Koks palaimintas tas tikintysis, kuris iš patirties sužino, kad jo tikėjimas gali atlaikyti ugnį ir kad jis kartu su Jobu gali pasakyti: „Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu“ (Job 13, 15).

Mes turime didingą priežastį, už ką dėkoti Dievui, – kad Jėzus, mūsų Didysis Kunigas, yra toks gailestingas ir jautrus mums. Jis žino, kiek mes galime pakelti. Jis supranta mūsų silpnybes. Jis neatmeta savo žmonių dėl jų netobulumo. Jis pagaili net tų, kuriuos pabara. Jis išgirsta netgi „mažatikių“ maldas ir atsako į jas.

Papildoma informacija

Svoris 610 g
Išmatavimai 14.8 × 21 cm
Leidykla

Išleidimo metai

Puslapių skaičius

Viršelis

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Būkite pirmas aprašęs “Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Matą apmąstymai”

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Jums taip pat gali patikti…

Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Morkų apmąstymai
Tai yra trečioji iš septynių „Evangelijos apmąstymų“ serijos knygų.
8,60  Į krepšelį
Džonas Čarlzas Railis (J. C. Ryle). Evangelijos pagal Luką apmąstymai (I t.)
Tai yra antroji iš septynių „Evangelijos apmąstymų“ serijos knygų.
10,10  Į krepšelį